Neįtikėtina, kiek jausmų gali sužadinti vėjyje besiplaikstančios skarelės, kurias kažkada ryšėjo mūsų močiutės ir prosenelės. Joms tai buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo ir aprangos dalis, o mums – iškalbinga detalė, pasakojanti jų istorijas ir kelianti prisiminimus. O jei tos skaros prabiltų...
Apie tai kalba Zyplių dvaro lauko erdvėje atidaryta paroda „Prosenelės skaros istorija“, į Zanavykų muziejų atkeliavusi iš Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“.
Tiesa, paroda nėra nauja, tačiau prasmingai tęsianti savo kelionę. Neseniai ji buvo eksponuojama Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje, o prieš tai trejus metus Motinos dienos proga skaros vis papuošdavo Gelgaudiškio dvaro medžiotojų namelio prieigas.
Šios idėjos sumanytoja, „Atgaivos“ pirmininkė Ilona Šeflerienė atvirauja, jog širdis dainuoja matant istorijos tąsą. O viskas prasidėjo atsitiktinai: Anapilin iškeliavus dviem jos vyro tetoms, I. Šeflerienė sodyboje rado visą kalną moterų ryšėtų skarelių.
„Ir aš jas radau taip gražiai sudėtas, kaip šventą daiktą. Ir pirmą kartą jos man pasirodė ne tik kaip skarelės“, – prisimena ji.
Organizuojant giminės susitikimą sodyboje skarelėmis ji papuošė obelų šakas, bet viduje kirbėjo jausmas, jog su jomis dar kažką nuveiks ir skarelių istorija tuo nesibaigs. Tad tąkart gražiai supakavo ir sudėjo, o po kurio laiko kilo mintis, kad skareles galima prikelti antram gyvenimui ir surengti jų parodą. Mielai prie iniciatyvos prisijungė ir kitos bendruomenės moterys, noriai dovanojusios skareles, kurios virto prasmingu, spalvingu ir gyvu pasakojimu apie jas dėvėjusias moteris.
I. Šeflerienė prisimena nekart iš parodos lankytojų girdėjusi komentarų, jog tokias ar panašias skareles dėvėjo močiutės, o vėjyje besiplaikstančios skarelės dažnam žadina vaikystės prisiminimus. Ir išties, sutinka ji, jos kelia itin gerą emociją, kai kas užsinori užtraukti liaudies dainą ar net ašarą nubraukia.
Ir dabar į parodą kviečiantis Zanavykų muziejus atkreipia dėmesį, kad kiekviena skara – vis kita istorija. Jų spalvos ir raštai mena laiką, kai skara lydėjo moterį kasdienybėje ir per šventes, buvo ryšima einant į bažnyčią, dirbant ar saugoma ypatingoms progoms.
„Galbūt ir jūs, žvelgdami į vėjyje plazdančias skaras, prisiminsite savąją – močiutės ar prosenelės dėvėtą, kadaise matytą šeimos fotografijoje ar iki šiol saugomą namuose. Kviečiame užsukti, pasivaikščioti ir pabūti tarp skarų, kurios šiandien ne tik puošia aplinką, bet ir saugo mūsų šeimų prisiminimus bei krašto moterų istorijas“, – į lauko parodą kviečia muziejus.
O jausmus ir prisiminimus kelia ir parodos nuotraukos.
„Mamos mama išeigines skaras laikydavo sekcijoje, medinėje dėželėje. Vaikystėje su pussesere mėgdavome paslapčia tą lobį tikrinti. Aptarinėdavome, „dalindavomės“ ir rūpindavomės, kaip sudėti atgal „teisingai“. Dabar jau vieną tokią puošnią skarą gavau kaip paveldą ir šildo labiau, kai žinau, iš kur“, – po savivaldybės tarybos narės, Kultūros ir meno tarybos pirmininkės Rimos Rauktienės įrašu ir nuotraukomis socialiniame tinkle dalijosi kraštietė Monika Nagelė.
„Prisiminiau, kiek daug jų turėjo mano močiutė. Įvairiausiais gyvenimo raštais išmargintų, išdabintų, parsiųstų ir iš Amerikos... Laikė dailiai sulankstytas spintoje. Kiekvieną sekmadienį, eidama į bažnyčią, vis kitokią ryšėdavo. Giedodavo bažnyčios chore, reikėjo pasipuošti. Pamenu, kaip jos mane viliodavo savo spalvingais raštais. Norėdavosi jas išskleisti, kad kuo daugiau tų spalvų pamatyčiau, o močiutė vis pastebėdavo, kad ne taip jos padėtos spintoje. Labai jau jas saugodavo. Skaros, skarelės... Jei jos prabiltų... Kiek daug jos papasakotų mums įvairiausių gyvenimo istorijų, brangių širdžiai. Kaip norėtųsi jas vėl naujai išgirsti po daugelio metų, kai dabar jau tikrai gerai suprantame jų vertę“, – į prisiminimus po įrašu leidosi Ingrida Talalienė.
Pasak I. Šeflerienės, šiuo metu ekspozicijoje bemaž 170 įvairių skarelių, tačiau mielai priimtų ir daugiau. Todėl jeigu kažkas norėtų bendruomenės centrui padovanoti skarelių, ji mielai tokią dovaną priimtų, kad skarelės toliau pasakotų istorijas.
Planuojama, kad lauko paroda prie Zanavykų muziejaus veiks porą mėnesių, o jau kitiems metams parodos užsiprašė ir Sudargas, tad akivaizdu, kad skarelės dar tikrai tęs savo kelionę.
Eduardas iš Griškabūdžio:
