Birželio antroji savaitė Gyčiui Ambrazevičiui buvo ypač sėkminga. Jo bakalauro darbas buvo įvertintas aukščiausiu balu ir pirmą kartą Gyčiui įteiktas Sauliaus Mykolaičio vardo prizas ir premija. Sauliaus Mykolaičio premija įsteigta 2007 m. – jos sumanytojas – G. Storpirštis, o mecenatas – Sauliaus brolis D. Mykolaitis. Ankstesni šios premijos laureatai – I. Narkutė, M. Ancevičius, grupė „Liūdni slibinai“, A. Dubaka bei „Kamanių šilelis“. Kasmet ši premija skiriama geriausiems dainuojamosios poezijos bardams.

Paklaustas, kada pirmą kartą paėmė į rankas gitarą, Gytis atsako, kad neprisimena, kada buvo tas pirmas kartas. „Šio karto neprisimenu, kaip ir nepamenu, kada pirmą kartą į rankas paėmiau tušinuką ar teptuką, – visi jie yra tik priemonės, įrankiai, kurie patys savaime yra nieko verti. Žinoma, yra visokiausių gitarų ir teptukų. Vieni pagaminti iš geresnių, kiti iš prastesnių medžiagų, bet jei žinai ką darai, meno kūrinį gali padaryti iš medžio pliauskos, arbatos pakelio ar dantų siūlo“, – šypsosi jaunuolis.

 
Savamokslis

Gytis mokėsi groti gitara ne tik kitų padedamas, bet ir savo jėgomis. Niekieno neverčiamas ir labai norėdamas išmokti, žingsnis po žingsnio jis buvo pripažintas geriausiu. Kaip G. Ambrazevičius pasakoja, jis nelankė jokių papildomų pamokų, niekam neturėjo atsiskaityti. Šiandien matome, kad šis noras vien tik kalbomis nesibaigė. „Jei žmogus labai nori, gali net ir vokiečių kalbą išmokti“, - juokauja Gytis. Jaunuolis dėkoja savo muzikos mokytojai Ingirai Jakienei, kuri dalinosi savo žiniomis ir pastabomis, daug davusiomis jam kaip atlikėjui.

Nors ir tapo dainuojamosios poezijos laureatu, Gytis sako, kad jis nežino, kas iš tikrųjų yra ta dainuojamoji poezija, nes šio žanro apibūdinimų yra begalė. Pasak jaunojo bardo, tai lyg ir yra „įdainuota poezija“, tačiau poeziją įdainuoja ne visi šiam žanrui priskiriami atlikėjai. „Aš eilėraščių nedainuoju, aš dainuoju žodžius, kartais tai galima apibūdinti kaip baladę, kartais kaip bliuzą. Jei kažkas tai vadina poezija – labai šaunu. Domėtis šiuo žanru pradėjau tuo pačiu metu kaip ir muzika – t. y. visada. Tai tokia pati muzika kaip ir klasikinė, industrinis metalas ar lietaus barbenimas į stiklą. Nėra teisingos ar klaidingos muzikos, visi gali labai puikiai koegzistuoti“,- pasakojo atlikėjas.

Gyčiui, kaip ir kiekvienam kažką darančiam žmogui, smagu būti įvertintam. Dar smagiau, kai dainas rašančiam žmogui įteikiama paties S. Mykolaičio vardo premija. Jaunasis atlikėjas prasitaria, kad S. Mykolaitis buvo vienas iš žmonių, kuris paskatino kurti. G. Ambrazevičiui premija buvo įteikta dainuojamosios poezijos svetainės sezono uždarymo koncerte, kuris vyko Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Ją įteikė mokytojų namų projektų vadovas J. Žitkauskas ir aktorius, bardas G. Storpirštis. Be draugų ir artimųjų džiaugsmo, Gyčio pergale ypač džiaugėsi 2008 m. šios premijos laureatas M. Ancevičius. „Nereikia užsišvęsti ir imti gėrėtis savimi „koks aš talentingas ir šaunus“, reikia žiūrėti tik į priekį, o ne atgal“, – kukliai savo džiaugsmu dalijosi Gytis. Paklaustas, ar ši premija buvo jo svajonė, vaikinas atsako, kad ne, nes siekti kažkokios premijos ar pripažinimo yra mažų mažiausiai kvaila. „Tai šalutinis kūrybos „produktas“.

Gytis sako, kad Šakių rajone tokia veikla užsiimančio jaunimo jam dar neteko sutikti scenoje, bet net neabejoja, kad tokių žmonių tikrai yra. Jiems Gytis pataria nesiekti jokio pripažinimo, o daryti tik tai, kas patinka.

Šį jaunąjį bardą bus galima išgirsti rugpjūčio 17 – 18 dienomis Anykščiuose vyksiančiame „Purpuriniame vakare“ bei 10-ajame tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“, kuris vyks rudenį.