Asta GVILDIENĖ

Jau daugiau kaip septynetą metų Kudirkos Naumiesčio seniūnijos Panovių kaime gyvuoja šio krašto istoriją menanti sendaikčių klėtelė. Jos iniciatorė ir įkūrėja labai kukli ir viešumos vengianti ilgametė kaimo kultūros namų darbuotoja Teresė Durstinienė čia sukaupė jau maždaug 200 įvairiausių eksponatų. Tačiau tai daro iš idėjos, tik savo malonumui, ir didelės reikšmės tam nesuteikia.

Nuotr. Ilgametė Panovių kaimo kultūros namų darbuotoja T.Durstinienė savo klėtelėje turi surinkusi 200 įvairiausių eksponatų.

Rinkti sendaikčius - hobis

Pasak T. Durstinienės, septynerius metus šalia Kultūros laisvalaiko salės veikianti Kudirkos Naumiesčio seniūnijos Panovių kaime įkurta sendaikčių klėtelė – muziejaus statuso neturi. Tai gerai žinoma vieta greičiau vietiniams, bet ne rajono gyventojams. T. Durstinienė pasakojo, kad mintis rinkti senovinius daiktus kilo po kaimo vakaronės, kurioje dekoracijoms moterys panaudojo keletą senovės buities rakandų ir po renginio juos tiesiog paliko kultūros namų salėje. Tai buvo verpimo ratelis, pintinė, kultuvė, kočėlas, staltiesė, rankšluostis, statinė. „Kur juos dėti? Išmesti gaila, o panaudoti kažkur irgi nepanaudosi. Taip ir kilo idėja priglausti senienas po vienu stogu ir įkurti savotišką muziejėlį, - atviravo moteris. – Daug sendaikčių parsivežiau iš savo tėviškės, daug atidavė aplinkiniai gyventojai. Panoviečiai žinojo mano aistrą seniems rakandams – tai kas ką turėjo, ko kam negailėjo – atnešė man.“   

 
Muziejaus statuso neturi

Šiuo metu T.Durstinienė  savo klėtelėje turi 200 įvairiausių eksponatų, tarp kurių ir daug retų sendaikčių: lopšys, 1914 metų karo šovininė, senovinis stalas, kuriam jau turėtų būti arti 100 metų, senų nuotraukų albumas, 1905 metais gimusios moters pasas, 1939 metų žemės dokumentas. „Gaila, kad per vėlai šį darbą pradėjau. Reikėjo senus rakandus pradėti rinkti prieš keletą dešimtmečių, kai pradėjo tuštėti sodybos. Per tą laiką daugelis atsikratė nereikalingais sendaikčiais juos tiesiog išmesdami ar sudegindami, - apgailestavo moteris. - Ši kolekcija galėjo būti gerokai didesnė. Norisi ateities kartoms palikti nors kokią praeities dalelę. Daiktai patys kalba už save – taip susidarai vaizdą, kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.“ Iš tiesų per septynetą metų surinktų eksponatų, T.Durstinienė nesureikšmina, tačiau gali pastebėti, su kokia meile ji liečia, rodos, niekam nereikalingus rakandus, su kokia šiluma prisimena vieno ar kito daikto istoriją. Savo darbo ji, gink Dieve, nesureikšmina. Muziejėlis – neoficialus, neregistruotas jokiuose registruose „Tai tik paprasta etnografinė klėtelė, neturinti net muziejaus statuso. Jokio žygdarbio aš nepadariau, karstydamasi po senų sodybų palėpes ir rinkdama pradėjusius trūnyti rakandus“, - dievagojosi panovietė. Tačiau tokios eksponatų kolekcijos galėtų pavydėti ne vienas rimtas muziejininkas.

Nors kažkokios ypatingos sendaikčių apskaitos moteris neveda, tačiau viskas, kas tik kada nors kieno nors dovanota šiai etnografinei klėtelei, kruopščiai sąsiuvinyje surašyta T.Durstinienės ranka. Per septynetą metų surinktus eksponatus apžiūrėjo daugybė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių žmonių. Specialios lankytojų statistikos panovietė neveda, tačiau tikino, kad gana dažnai čia užsuka mokiniai ir darželinukai. Jie tokių daiktų savo namų buityje jau niekada nepamatys – tai muziejinės relikvijos. Didelė dabartinės visuomenės žmonių dalis pirmiausiai žiūri naudos sau - tai lemia mūsų laikmetis. T.Durstinienė - „anų laikų“ žmogus, įpratęs dirbti visuomeninį darbą, naudingą savo krašto žmonėms, ir niekuomet negalvojanti apie kokią nors savo veiklos naudą. Moteris apgailestauja, kad Lietuvos kaimai nyksta, kad ilgainiui ne tik Panoviai, bet ir didžioji dalis kitų atokesnių kaimų, taps tik iš užsienio sugrįžtančių kraštiečių ir didmiesčių gyventojų vasarojimo  vietovėmis. Visiškai nesureikšmindama savosios veiklos, T.Durstinienė fiksuoja išeinančių šio krašto žmonių pavardes, renka Panovių krašte vartojamus žodžius – barbarizmus, tikėdama, kad jos darbas nenueis perniek ir bus tęsiamas.