Rugsėjo 21 dieną Zanavykų krašto muziejaus kiemelyje vyko jau dešimtoji tradicinė duonos šventė „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. Pasak Zanavykų krašto muziejaus etnografės Rimos Vasaitienės, džiugu, kad šakiečiai atsigręžia į etnokultūrą, stengdamiesi ją pažinti, puoselėti ir išsaugoti praeities žavesį, nuotaiką, prisimindami lietuvių kultūros šaknis, trokšdami parodyti kitiems, kuo mes esame įdomūs ir išskirtiniai.

Nuotr. Senuosius duonos gaminimo įrankius vaikai šiandien gali pamatyti nebent muziejų ekspozicijose. Gal todėl jie taip traukė mažuosius šventės dalyvius.

Kaip lietuviai nuo seno garbino duoną, suteikdami jai stebuklingų galių, taip ir mūsų krašto mokiniai, mokytojai, bendruomenės žmonės kasmet aktyviai susirenka į šią etnokultūrinių krašto tradicijų puoselėjimo šventę. Nors šiais laikais maisto produktų pasirinkimas toks didžiulis, kad mes galime prasimaitinti ir nevalgydami duonos, bet buvo laikai, kai žmogus be duonos vargiai galėjo išgyventi. Tam, kad ant stalo būtų padėtas kasdieninės duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias – nuo dirvos paruošimo iki duonos iškepimo. Apie šį kelią iki stalo susirinkusiems ne tik pasakojo, bet ir, pasitelkę senuosius padargus, gyvai demonstravo muziejaus darbuotojai. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl, pasak R.Vasaitienės, duona tokia sava. Senovėje buvo manoma, kad ji slepia gyvenimo ir mirties paslaptį, kad ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis.  Pasėtas grūdas turi pirmiausiai numirti tam, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis. Todėl senovėje buvo manoma, kad rugio daigas atneša žinią iš mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl iki dabar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės nakčiai ant stalo palikti duonos vėlėms pasivaišinti.

 
„Duona – tai gyvenimo simbolis, - kalbėjo Zanavykų krašto muziejaus etnografė. – Ne veltui ragaudamas duonos kasdieninės mąslus žmogus burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Ji buvo ypač gerbiama ir tausojama.“ Nuo stalo nukritęs duonos kepalas buvo laikomas nelaimės ženklu, nes „ant jo velnias joja, todėl angelas verkia“, vadinasi, sulauksi barnių. Apie tai, kad duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose papasakojo Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos etnokultūros būrelio mokiniai Evelina Kudirkaitė,  Sandra Tarutytė,  Miglė Staugaitytė,  Monika Jokubaitytė ir Šarūnė Vizgirdaitė.

Visi šventės dalyviai turėjo galimybę pamatyti, kaip tiksliai išlaikant kyla ir vėl leidžiasi spragilai, kuldami grūdų varpas, grūdų valymą arpu, malimą girnomis, grūdimą piestoje. Įvairių duonos gaminių  degustaciją pristatė senųjų papročių ir tradicijų tęsėja, tautinio paveldo puoselėtoja UAB „Gulbelės kepyklėlė“ direktorė Vilija Dovydaitienė ir vadybininkė Vaida Blekaitytė. Plačiai ir aidingai skambėjo kanklės, kai jas palietė Šakių rajono meno mokyklos kanklininkių ansamblio merginos ir jų vadovė Audronė Adomaitienė. Mažieji renginio lankytojai dūko ir žaidė įvairiausius žaidimus, nes linksmą žaidimų skrynią jiems atvėrė Šakių kultūros centro režisierė Gražina Guzovijienė. Nuo šventės pradžios visus linksmino Girėnų kaimo kapela, vadovaujama Antano Sperausko. Po visų darbų ir atrakcijų  muziejaus darbuotojai visus pakvietė pasivaišinti rudens gėrybių sriuba, kurią išvirė Onutė Mureikienė ir Rima Mockevičienė.

R.Vasaitienė prasitarė, kad į šią tradicinę duonos šventę, norėjo pažiūrėti šiuolaikinio žmogaus akimis. „Žinodami, kad daugelio namuose jau yra puoselėjamos duonos kepimo tradicijos, į renginį pakvietėme šeimininkes, namuose kepančias įvairiausią duoną - baltą, juodą, pagardintą džiovintais vaisiais, riešutais ar uogomis. Kai kurios moterys savo kepta duona, pyragais, bandelėmis ir sausainiais čia pat vaišino visus susirinkusiuosius“, - džiaugėsi etnografė. - Svarbu, jog vaikai nuo mažų dienų suprastų, kad kasdieninę duoną reikia gerbti ir nemėtyti.“