„Žiedų salos“ galerijoje nuo penktadienio vyksta Gabrieliaus Bublaičio darbų paroda. 22 metų vaikinas gali pasigirti nemaža darbo patirtimi – jis tapo jau 16 metų.

 

 

„Nuo šešerių metų pradėjau lankyti parengiamąją dailės mokyklos klasę. Pusseserė atsivedė ir nuo tada labai laukdavau visą savaitę tos dienos, kada vėl ten eisiu“,- pasakojo G. Bublaitis, kurio pirmoji personalinė paroda vyko Marijampolėje 2005 metais. Šiuo metu darbai eksponuojami Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. „Studijuoju architektūrą, o tapybą palikau laisvalaikiui. Studijų metu buvo galima pasirinkti tapybos kursą. Tada nutapiau daug darbų, kuriuos dėstytoja pasiūlė eksponuoti, tai ir sutikau... Smagu, kad daug kas eidamas pro šalį sustojo, pasidžiaugė jais“,- teigė Gabrielius.

Vaikinas retai tapo Vilniuje. „Bandžiau, bet ne tas. Geriausiai sekasi dirbti namuose Šakiuose, savo kambaryje, nes čia yra tam skirta erdvė, negaila  sienų, nereikia nieko saugoti. O mieste gyvenu nuomojamame bute.“

Išgirdęs klausimą, kiek įkainotų savo darbus, Gabrielius nusijuokė: „Kažkaip niekad nesusimąsčiau apie tai. Net nežinau, ką atsakyti... Tiesiog tai ne toks dalykas, kurį galėtum paprastai įkainoti – medžiagos kainavo tiek, tiek ir tiek. Būna, žmonės nustemba išgirdę meno kūrinio kainą. Bet juk negali jis kainuoti kelis litus.“

Paklaustas apie dailininkus, kuriais žavisi, ar kurie darė įtaką jo paties kūrybai, Gabrielius iškart pamini lukšietį tapytoją Vytautą Kauną: „Jis mano mokytojas ir aš net neslepiu, kad padarė man didžiulę įtaką. Kalbėjau apie tai su savo dėstytoja, ji sakė, kad nieko blogo, kad esu panašus į Kauną, vadinasi, mes kažkuo panašiai suvokiame pasaulį.“

Gabrielius žavisi ir impresionistų darbais, tačiau savo paveikslų impresionistiniais nepavadintų, jis  nemano, kad mene reikėtų atkartoti praeitį. Tokios nuomonės laikosi tiek kalbėdamas apie dailę, tiek apie architektūrą.  Gabrielius išsitarė, kad provincijoje matoma tendencija daryti taip, kaip buvo kažkada. „Pasistato barokinį namą. Tai ką, jo savininkai grįžę namo apsirengia ir barokiniais rūbais, klauso to meto muzikos ir elgiasi, kaip to laikmečio žmonės? Arba noras imituoti rąstinius namus... Vis tiek, tai jau nebus tai. Geriau sukurti kažką naujo, savo. Pastaruoju metu man įdomios šiuolaikinės Vakarų Europos architektūros, ekologinės tendencijos. Gali, pavyzdžiui, rastą nenaudojamą varinį dubenį panaudoti kaip praustuvę ir pan.“

Gabrielius laikosi nuomonės, kad skonio ugdymas turėtų būti kiekvieno kasdienybė: „Skonis yra ugdomas ir išugdomas dalykas. Todėl nereikia bijoti pasiieškoti tame pačiame internete rimtesnių tinklalapių, kurie padėtų plėsti suvokimą apie meną, estetiką. Paieškoti naujovių, neužsidaryti savo pasaulėlyje.“

Paklaustas, ką veikiantį norėtų matyti save ateityje, Gabrielius svarstė neilgai. „Norėčiau būti architektas. Tačiau ne tas, kuris užsiima statybų leidimais ir yra užsivertęs popieriais. Norėčiau kurti idėjas. Taip galėčiau realizuoti savo kūrybiškumą.“ Pasiteiravus, ar žada grįžti gyventi į Šakius, Gabrielius atsakė: „Kaime gyventi nenorėčiau. Gyvenčiau mieste, jei ne kokiame kitame, tai bent jau Vilniuje. Ten daugiau laisvės, idėjų.“