To dar nebuvo!  Rugpjūčio 3 dieną į Gelgaudiškio dvaro rūmus svečius vežė naujut naujutėlaitė bričkelė. Ar tik ne senieji šeimininkai paklajoję po pasaulį į namus sugrįžo? Pasidomėję sužinojome, kad dvarui turėti savo bričkelę, kaip neatsiejamą jo atributą, šiandien tiesiog būtinybė. Pasak šios idėjos sumanytojos ir iniciatorės, Gelgaudiškio kultūros centro projektų vadovės Linos Uždravienės, koks dvaras be savo arkliais tempiamos karietos?

 

 

L.Uždravienės teigimu, idėja pasigaminti bričkelę nukrito lyg iš Dangaus. „Praėjusiais metais, rašydama kultūrinį projektą, galvojau, kaip prikalbinti gabius gelgaudiškiečius, kad šie ir patys tobulėtų, ir prisidėtų prie dvaro atgaivinimo, - pasakojo projektų vadovė. – Džiaugiuosi, kad mano sumanymui pritarė ir Kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis, ir nagingas stalius Algimantas Mureika, sutikęs šią idėją paversti tikrove. Kai matai rezultatą, supranti, kaip, rodos, paprasti žmonės tampa nepaprastais.“

Bričkelę per keletą mėnesių pagaminęs gelgaudiškietis, paklaustas, ar būtų galimybė įgyvendinti tokį projektą, ilgai negalvojęs atsakė: „Jei gyvą žmogų galima padaryti, tai nieko neįmanomo nėra.“ Jis, kaip bendruomenės narys, nenumojo ranka į šią idėją ir ėmėsi iš medžio ir metalo konstruoti bričkelę.  Pasak A.Mureikos,  šiandien galima nupirkti viską, bet kam pirkti, jei įmanoma padaryti - ir dar ne bet kokį, o vienetinį, analogo neturintį daiktą.  Susibūrę į vieningą komandą, bendraminčiai – L.Uždravienė, E.Pilypaitis ir A.Mureika nusprendė, kaip iš gelgaudiškiečio Algio Bindokaičio nupirktos dvivietės bričkelės pagaminti didesnę – keturvietę. Pasirodo, šiam tikslui gelgaudiškietis paaukojo visas atostogas – dirbo nuo 8 val. ryto iki 23 val. vakaro. Ir ne veltui.

„Visu metru prailginęs bričkelės karkasą, nupirkęs ir atrestauravęs senus, iš Vokietijos parvežtus ratus, pamačiau, kad vizija po truputį, po truputį pradeda virsti tikrove, - pasakojo A.Mureika. – Aišku, internete pasižvalgiau, kaip atrodo bričkelės, kaip kiti daro, bet nuo nieko nekopijavau, iš galvos kūriau. Jei nemėginsi – tai nieko ir nepadarysi. O jei pamatai, kad jau kažkas negerai, tai imi ir perdarai. Visada gali pasitaisyti. Tolyn darbai ėjosi smagyn. Galutinis rezultatas savotiškai užvedė. Pačiam buvo įdomu, kas gausis. Be tikslo, tai kaip kalvis galėtum kalti geležį per visą dieną, o vakare pasižiūrėtum, kad išėjo, kaip visada – šnipštas, įkišai tą metalo galą į vandenį, sušnypštė ir viskas...“  

Pasak gelgaudiškiečio, jau 22 metus dirbančio staliaus darbą, šios idėjos įgyvendinimas buvo ne garbės vaikymasis, bet savotiškas įrodymas, kad viską galima pasidaryti patiems. „Nors apie bričkelę daugiausiai tūpsėjau vienas, tačiau negaliu sakyti, kad vienas ją padariau, - teigė A.Mureika. - Bričkelės rėmą padėjo padaryti į pagalbą pakviesti buvę Šakių ligoninės staliai, suvirinimo įranga aprūpino gelgaudiškietis Virgilijus Matulaitis, jo vaikai Virginija ir Rimas padėjo  nušveisti ratus. Geroje bendruomenėje, kur yra į ką atsiremti, kur jaučiamas palaikymas, įmanoma viskas.“

Tikimasi, kad bričkelė taps neatsiejamu Gelgaudiškio dvaro atributu. Ją bus galima panaudoti ir švenčių, ir teatralizuotų ekskursijų metu. Be to, tai tikrai egzotiška transporto priemonė jaunavedžių pavėžėjimui. Tiesa, gelgaudiškiečiai kol kas neturi savo arkliuko. Idėjos sumanytojai ir įgyvendintojai tiki, kad jei atsirado bričkelė, tai atsiras ir arkliukas. Gal ir jis nukris iš Dangaus – atsiras koks geras žmogus, ims ir padovanos. Aplink mus vyksta stebuklai, tik mes kartais nemokame jų pamatyti.