Kunigo K. Sprangausko teigimu, Šakių kraštas jam nėra svetimas. Anksčiau maždaug trejus su puse metų jis kunigavo Višakio Rūdos parapijoje. „Tad, galima sakyti, su Zanavykija esu šiek tiek susipažinęs, - teigė naujasis klebonas. – Pirmas įspūdis labai geras. Tik atvykus sužavėjo nuostabi gamta, šalia tekančio Nemuno pakrantės, labai graži bažnyčia. Be to, ir gelgaudiškiečiai mane  priėmė labai šiltai ir nuoširdžiai, su vietinėmis vaišėmis – sūriu ir medumi. Malonu, kad Gelgaudiškio seniūnas atsiliepė pats, neprašytas, net ieškoti nereikėjo. Jis pasiūlė pagalbą įsikūrimui.“ O pagalbos tikrai prireiks, nes, pasak kun. K. Sprangausko, klebonija prašyte prašosi remonto: pro senus, medinius langus švilpauja vėjai, patalpos seniai netvarkytos, būtina įrengti dušą.

Paklausus, kas yra kunigystė, Gelgaudiškio klebonas ilgai nesvarsto. „Kunigystės profesija nepavadysi. Tai, be abejo, yra pašaukimas, savęs atidavimas žmonėms. Į jį kiekvienas turi savo kelią, - sako kun. K. Sprangauskas. – Kunigystė nebuvo mano vaikystės svajonė. Greičiau, tai likimas. Galimybė iš arčiau pabendrauti su savo gimtojo krašto kunigais (kun. K.Sprangauskas kilęs iš Šlienavos, esančios prie Kauno marių) ir jų misijos suvokimas pastūmėjo mane į savo kelio paieškas. 1992 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją, o šių metų vasario pabaigoje paminėjau savo penkiolikos metų įšventinimą į kunigus.  Pašaukimas - tai mano gyvenimas.“  

Pasak kun. K.Sprangausko, eidamas Dievo pašaukimo keliu, kasmet turtėji, kaupi išmintį ir patirtį. „Yra toks posakis: „Geriausiai mokytis iš svetimų klaidų...“, tačiau, kaip bebūtų keista, dažniausiai mes mokomės iš savų, - tikino jis. -  Palikdamas vieną parapiją ir ateidamas į kitą, jauti tam tikrą įdirbį. Supranti, kad ir tu iš žmonių kažką pasiėmei, paaugai, ir jiems davei, praturtinai, pasidalijai patirtimi. Ir žinai, kad tai vyks ir ateityje, kunigaujant kitoje parapijoje.“ Todėl, jei dar kartą būtų galimybė rinktis, naujasis klebonas yra tikras, kad negalvodamas pasirinktų tą patį – kunigystės kelią. Labai svarbus kiekvieno asmeninis prisilietimas prie Dievo Žodžio, kiekvieno asmeninis santykis su Dievu, kiekvieno Meilė Dievui ir aplinkui esantiems žmonėms.

Prakalbus apie tikėjimą ir žmonių nenorą lankytis bažnyčioje, kun. K.Sprangauskas priminė, kad tikėjimas yra silpnas nuo seniausių laikų. „Jėzus net savo mokiniams, perėmusiems jo mokymą ir vėliau dariusiems stebuklus, sakė, kad jų tikėjimas yra silpnas. O ką kalbėti apie paprastus žmones? „Jei jūsų tikėjimas būtų bent kaip garstyčios grūdas“, tai kalnus galėtumėte pastumti, - kalbėjo Viešpats. Tai reiškia, kad ši problema labai sena, - tvirtino pašnekovas. - Šiandien žmonės yra daugiau įsikibę į technologijas, į mokslinį tobulėjimą, pripratę pirkti, parduoti, mainyti, todėl mažiau pasitiki Dievu.“ Tačiau, pasak jo, yra dalykai, kurių neina nupirkti. Kunigas priminė istoriją apie ūkininką, kuriam vienais metais užderėjo labai gausus derlius ir jis ketino nugriauti senus klojimus ir pastatyti naujus, dvigubai didesnius, kad užtektų turtų visai ateičiai. Dievas jam pasakė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės... Kam atiteks tai, ką tu sukrovei?“ „Šiandien mūsų tikėjimas silpnas todėl, kad mes save laikome labai gudriais. Mes, kaip tie išmanieji telefonai, tik dar labiau išmanesni...“, - mintimis dalijosi klebonas.

Artėja Žolinės atlaidai – didžiausia Dievo Motinos pagerbimo šventė. Ji kasmet švenčiama ir Gelgaudiškio parapijoje. „Jei per Šv.Kalėdas mūsų žvilgsnis sukoncentruotas į Kristaus atėjimą ir Marija tarytum lieka šone, tai per Žolines ji išskirtinai yra pagerbiama kaip Dievo Motina, kaip Dievo pasirinkta mergelė, kuri atėjo į šį Pasaulį be nuodėmės, - sako naujasis kunigas. – Tai ne tik šeimos, bet ir visos giminės šventė. Proga visiems susirinkti draugėn, kai visi didieji metų darbai jau baigti ir galima pasilinksminti.“ Tradicija šventinti gėles ir žolynus – išlikusi nuo seniausių laikų. Tikėjimas, kad Švč. Mergelė Marija su kūnu ir siela buvo paimta į Dangų siekia V amžių. Sakoma, kad atidarę patikrinti jos karstą, apaštalai ten rado tik daugybę žydinčių gėlių. Todėl šiandien kiekvienas atsineša į bažnyčią puokštes žolynų, jas šventina, o parnešę namo neišmeta, o sudžiovina, tikėdami, kad jos saugo nuo visokio blogio ir piktųjų dvasių.

 

„Savo liudijimą, kad žmogus yra krikščionis jis pradeda tada, kai uždaro bažnyčios duris, - įsitikinęs kun. K.Sprangauskas. – Bažnyčioje labai lengva jaustis krikščioniu, kai kartu su visais dalyvauji Šv.Mišių aukoje, tačiau svarbiau, kaip tu gyveni išėjęs, koks tu esi krikščionis už bažnyčios durų.“ Klebono teigimu, daugelis žmonių neturi tikro supratimo, kas yra atlaidai, kas yra tikrasis tikėjimas. „Jie atvyksta į atlaidus, tačiau net nesistengia užeiti į bažnyčią pasimelsti, nesupranta, kas yra dalyvavimas Šv.Mišiose, prisilietimas prie Dievo žodžio, - tvirtino pašnekovas. -  Tikėjimas – tai ne vienkartinė akcija. Jis turi būti prižiūrimas, kaip pasodintas augalas. Žmonės pamiršta, kad Bažnyčia yra Sakramentų teikimo šaltinis. Neužtenka vaiko tik „sutvarkyti“, t.y. pakrikštyti, privesti Pirmosios Komunijos ir, liaudiškai tariant, padermavoti. Nereikia pamiršti  sakramentinio gyvenimo, per kurį turime galimybę augti. Ne veltui Kristus sakė žmonėms: „Būkite tobuli, kaip jūsų Dangaus Tėvas...“ Todėl vien tik pasimelsti neužtenka.“ Pasak kun. K.Sprangausko, kas sako, kad neklysta – tai apgaudinėja ir save, ir kitus. Žmogus, nepripažįstantis savo klaidų, nepriimantis Šv.Komunijos, neturi galimybės augti dvasiškai ir tobulėti.