Šiuos žodžius susitikimo metu nesiliovė kartojusi Daugerdiškių kaimo gyventoja Angelė Maskolaitienė, kuriai „Lietuvos garbės“ apdovanojimų vakare buvo įteikta „Metų kaimyno“ nominacija. Apie tai savo skaitytojus informavome iš karto po renginio. Ar tikėjosi daugiau nei  30 metų Gelgaudiškio pašte laiškaneše dirbanti moteris kada nors gauti tokį apdovanojimą? Kaip ji jaučiasi pagerbta tiesioginiame TV3 eteryje? Apie tai šiandien ją ir kalbiname.

 

 

Iš Jurbarko rajono į mūsų kraštą atitekėjusi A. Maskolaitienė pasakojo, kad laiškanešio darbas nebuvo jos svajonių profesija. Tiesiog reikėjo kažkaip užsidirbti pinigų. Gelgaudiškio pašte atsiradus laisvai darbo vietai,  moteris ilgai nesvarstydama  sutiko. Anksti netekusi vėžiu sirgusio vyro, ji liko viena su aštuoniais vaikais – vyriausia dukra tuo metu  mokėsi dvyliktoje klasėje, mažiausiam - buvo tik pusė metukų. Su Angelės šeima kartu gyveno invalidumą turinti vyro sesuo ir ant patalo gulinti motina. Tad lengva nebuvo.

„Materialiai vaikai nejautė tėvo netekties. Buvo viskuo aprūpinti. Kolūkis mokėjo antrą atlyginimą už kolūkiečių aptarnavimą, gaudavom pinigų už vadinamas normas, arklio kinkymą. Be to, dar naktimis sargavau fermoje, - prisiminė pašnekovė. – Dabar vaikai užauginti, savo gyvenimus gyvena, visi sunkumai pasimiršę. Kaip toje dainoje: „Rodos ir vargo nebuvo...“  

Nepaisant sunkumų, užgulusių moters pečius, niekas nesutrukdė jai dirbti savo darbo ir daryti tai, kas tikrai atrodytų nepriklauso – nupirkti vaistų, aprūpinti maisto produktais, atvežti degtukų, muilo, sėklų, ūkinių prekių – visko, ko žmonės paprašo. Matyt ne veltui laiškanešę kraštiečiai vadina vietiniu pagalbos telefonu 112. Kiekvieną rytą sunkiai išvažiuojamu keliuku ji skuba pas aplinkinių kaimų gyventojus, o rudenį ir pavasarį, kai kelio nebelieka, paštininkė kinkosi arklį.  

„Esu paprastas žmogus. Niekada nesitikėjau gauti tokio apdovanojimo. Nežinau, kodėl man buvo skirta „Metų kaimyno“ nominacija. Nedarau nieko didvyriško, nesijaučiu kažkuo ypatinga, - patikino A. Maskolaitienė. -  Toks pagerbimas man buvo labai netikėtas. Manau, kiekvienas paprašytas kažką atnešti padarytų tą patį, ką darau aš.“ Nors per tiek metų visokių nesusipratimų buvo, tačiau laiškanešės teigimu, raktas, kuris atrakina visų širdis – šypsena.

„Pykčio niekada nelaikau, bet prisiminti  prisimenu, - juokėsi pašnekovė. – Nepaisant kai kurių kuriozų, man visi žmonės geri. Tačiau su šunimis susidraugauti ir per tiek metų nepavyko. Kai vienas vilkšunis užpuolė, dvi valandas abi kojas chirurgai operavo. Gal jie taip nekenčia švino kvapo, kuris sklinda nuo laikraščių. Gal jis primena jiems šovinius. Sunku pasakyti. Laiškanešys artyn kaimo, visi šunys sukyla. Kur dingsi, dirbt tai reikia. Džiaugiesi, kad darbą turi.“

Paklausta, kaip kaimo žmonės gyveno anksčiau ir dabar, laiškanešė su nostalgija prisiminė: „Tarybiniais laikais visos sodybos buvo pilnos gyvybės, lakstė daug vaikų. Dabar visai kas kita. Sodybų tuštėjimo metas. Štai, kad ir nedideliame Branduoliškių kaime, anksčiau virte virė gyvenimas, o šiandien čia stūkso net vienuolika negyvenamų namų, takai žole užžėlę. Kas išmirė, kas išvyko gyventi į užsienį.“

Pasak laiškanešės, ir spaudos žmonės užsisako daug mažiau. „Anksčiau kiek laiškų prirašydavo, kiek sveikinimų siųsdavo - mažiausiai po du šimtus prieš šventes išnešiodavau. Dabar daugiausiai laiškai ateina su sąskaitomis, bet ne šimtais - per mėnesį apie 50, - atviravo pašnekovė. -  Laikraščiai netilpdavo į laiškanešio krepšį. Kiekvienas tada privalėjo bent po vieną leidinį užsisakyti. Daugelis „Socialistinę teisę“ėmė. - prisiminė laiškanešė. – Dabar žmonės kaime darbo neturi, nėra ir pinigų. Kas sakysis laikraštį, džiaugiasi, kad duonai užtenka. Jaunimas visai nieko neskaito – viską randa internete.“  

Pasak A. Maskolaitienės, šiandien krepšiai sunkesni nei tarybiniais laikais, tačiau ne nuo laikraščių, o nuo prekių. „Dabar Lietuvos paštas tokią politiką vykdo – žmonėms į namus neša įvairiausias buitines prekes, sėklas. Labiausiai bijau žiemos, kad kelių neužpustytų. Dabar dirbu didesnėje teritorijoje -  tenka gyvenvietes apsukti 50 km spinduliu. Tokių atstumų arklys neatlaikytų, nors ir padovanojo naują bričkelę. Visa bėda – mediniai ratai. Kur su jais nuvažiuosi. Tokiems kaimo keliukams džipo reikia, o ne vežimo. Gal čia norėta padaryti tik tokią atrakciją. Juk yra vertesnių nei aš žmonių.“