Daugiau nei prieš mėnesį, gegužės 31-ąją, atsisveikino dviejų seniūnijų vadovai – Plokščių seniūnė Laimutė Miliūnienė ir Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis. Su pastaruoju ir kalbamės apie 25-erius seniūnavimo metus. Išėjęs į pensiją V. Dabravolskis atsidėjo savo pomėgiui – bitininkauja, sako vis dar besijaučiąs keistai, kai atsikėlęs rytais supranta, kad nereikia eiti į darbą.

Su V. Dabravolskiu susitinkame sodyboje Gelgaudiškyje, kur kartu su žmona Ingrida gyvena daugiau nei 40 metų. Buvęs seniūnas šypsosi sakydamas, jog gyvena greta bažnyčios ir kapinių, todėl žmones ir išlydi, ir nulydi. Čia gyvenant tekę matyti Nemuną  kone iki gatvės grėsmingai išsiliejusį per pavasario  potvynius.

Vincas – tikras gelgaudiškietis, yra įgijęs agronomo specialybę, įvairius darbus dirbo tuometiniame „Didžiojo spalio“ kolūkyje. Seniūno pareigas V. Dabravolskis pradėjo eiti 1997 m. birželio 11 d. Jis pakeitė seniūną Vincą Marcinkevičių.

„Meravo Vidas Cikana, ieškojo seniūno Gelgaudiškyje. Pasiūlė man. Tada nereikėjo jokių konkursų, o seniūno kadencija buvo, berods, dveji metai. Pagalvojau, vis tiek šiuo metu esu be darbo, tuos dvejus metus laikinai padirbėsiu. Tas laikinumas tęsėsi kone 25-erius metus“, – šypsosi buvęs seniūnas.

Paprašytas apžvelgti seniūnavimo Gelgaudiškyje metus, V. Dabravolskis sako nenorintis girtis nuveiktais darbais. Įsikalbam. Buvęs seniūnas pasakoja, kad jam pradėjus dirbti seniūnijoje buvo keli dalgiai bei vienas motoblokas žolei pjauti.

„Tuomet seniūnijai priklausė vandenvietė, turėjom šiukšlių mašiną ir rinkom jas, prižiūrėjom ir kanalizacijos tinklus. Gaisrinę seniūnijai perdavė. Senoji katilinė per dieną sudegindavo 25 tonas anglių, kad apšildytų miestą. Tuomet po kiekvienu daugiabučiu įrengėm katilines ir šildėm atskirai. Iš viso buvo 16 katilinių, kūrenom malkom, kurias seniūnija ir gamino“, – darbo pradžią prisiminė buvęs seniūnas.

Buvęs Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis išėjęs į pensiją vis dar sulaukia gyventojų skambučių... Dabar daugiau dėmesio skiria bitininkavimui, draugiją jam palaiko ir prieš devynerius metus priglausta katė. D. Pavalkio nuotr.

Geru žodžiu V. Dabravolskis atsiliepia ir apie seniūnijos kolektyvą, visi, anot jo, buvo kompetentingi, o darbininkai atsakingi ir darbštūs, dirbdavo reikalui esant ir po darbo, ir per išeigines.

„Manau, kad padėti žmogui – seniūno priedermė. Žmonės visokiais klausimais kreipdavosi į mane. Nuveža į ligoninę gelgaudiškietį, naktį skambina – pasiimkit. Atsikeli ryte, jau prie durų stovi senolė. Ir pas daktarus prašydavo nuvežti, ir barnius šeimose tekdavo spręsti. Bet išskirti, kad kažkuri sritis Gelgaudiškyje buvo opiausia, negaliu. Buvau įpratęs dirbti, įsivažiavęs“, – darbo specifika pasidalina V. Dabravolskis ir priduria, kad per tuos metus nemažai Gelgaudiškyje paklota šaligatvių, didžioji dalis apšvietimo modernizuota. Pripažįsta, kad daug darbų atlikta ir savivaldybei Gelgaudiškyje įgyvendinant projektus.

V. Dabravolskis sako, kad daug darbų liko nepadaryta, vienas jų – sustojo naujų kapinių įrengimas Pakalniškių kaime. Tad leidžiame šiandien Vincui, ramiai namų terasoje sėdinčiam, pasvajoti. Ką jis nuveiktų Gelgaudiškio labui, gavęs, pavyzdžiui, kelis milijonus eurų.

„Reikia daugiabučių namų kvartalą sutvarkyti. Kai kurie namai čia kaip Kaliningrade atrodo. Renovuotas vos vienas namas. Ir gatves baigti sutvarkyti, nes dar yra neasfaltuotų. Apšvietimo reikia Branduoliškių gyvenvietėje“, – tokiomis žemiškomis svajonėmis dalinasi pašnekovas pridurdamas, kad Nemuno potencialas nėra pakankamai išnaudojamas.

Visgi buvusiam seniūnui primename, jog dažnai nuo rajono administracijos vadovų per susirinkimus gaudavo pylos, ką apie tai gali šiandien pasakyti. V. Dabravolskis tepasako, kad visada priimdavo išsakytą kritiką, tačiau apie tai daugiau kalbėti šiandien nebenori.

Pašnekovas pripažįsta: praėjus mėnesiui, žmonės iš įpratimo jam dar paskambina, prašydami išspręsti jų problemas.

„Žiūriu dabar. Pakalnėje gėlynų nebeliko. O pradėjus dirbti – per visą centrinę miesto gatvę gėlynus įrengėm. Iš pradžių gvazdikėliais apsodindavom, užaugdavo tokie dideli. Bendruomenė pritarė ir visi žmonės apsisodindavo gėlėmis“, – šiandien su nostalgija kalba V. Dabravolskis.

Pasak jo, per ketvirtį amžiaus Gelgaudiškis labai pasikeitė – atstatytas Gelgaudiškio dvaras, sutvarkyta turgaus aikštė. Pašnekovas pripažįsta – šie darbai ne jo nuopelnas, o visų, tiek valdžios, tiek gelgaudiškiečių, sutelktumo dėka.

V. Dabravolskis pasidžiaugė ir tais žmonėmis, su kuriais jis tuos metus dirbo, bendradarbiavo, ir jiems visiems taria nuoširdžią padėką. Paminėjo Edmundą Rinkevičių, parapijos klebonus, Gelgaudiškio kultūros, bendruomenės centrą, mokyklą.

Kai lankėmės Gelgaudiškyje, buvęs seniūnas su žmona Ingrida tvarkėsi po namus – laukia sugrįžtančių dukrų ir anūkų, jų turi keturis. Visi gyvena užsienyje.

Kalbai pakrypus apie pomėgius, V. Dabravolskis pirmiausia išskiria bitininkavimą. Jis sako, kad šis pomėgis liko nuo kolūkio laikų, kuomet teko prižiūrėti bites, o geras bitininkavimo pamokas gavo iš bitininko Jono Gvildžio. Šiandien V. Dabravolskis laiko 25 avilius, bites įkurdinęs keli kilometrai nuo Gelgaudiškio, uošvių sodyboje.

Jis turi ir daugiau pomėgių: yra medžiotojas, mėgsta ir pažvejoti. Šypsosi sakydamas, kad dveji metai nežvejojo ir prie Nemuno nebuvo. Rodo nuotraukas – anksčiau sugautus laimikius: dešimties kilogramų eršketą, vienuolikos kilogramų karpį.
Klausiame – gal per anksti sulaukus 65-erių palikti tarnybą?

„Oi ne! Manau, ateina į seniūno pareigas jauni žmonės, energingi. Per tiek laiko šiek tiek išsisemi...“ – pripažįsta V. Dabravolskis.

Pokalbio pabaigoje jis būsimam Gelgaudiškio  seniūnui palinkėjo, kad Gelgaudiškis klestėtų.

„Džiaugiuosi, kad buvęs kolega Valdas Dumčius vadovaus seniūnijai. Jis jau tą seniūno darbą žino, galbūt bus sunku, atėjus iš mažesnės seniūnijos į miestą. Šiandien skambinau, prašiau kelią palyginti“, – sako V. Dabravolskis.

Dabar jau buvusi Plokščių seniūnė L. Miliūnienė apie save ir ateities planus nedaugžodžiavo, o dar pavasarį, susitikimo su savivaldybės vadovais ir Plokščių bendruomene metu, paklausta, kodėl priėmė tokį sprendimą, trumpai prasitarė, kad galbūt negerai žmogui per ilgai užsibūti vienoje vietoje.

„L. Miliūnienė Plokščiams vadovauja, rūpinasi jau trečią dešimtmetį. Manau, kad seniūnas yra arčiausiai žmonių. Laimutė buvo matoma, mylima. Jai tekdavo išklausyti skundus, paguosti, pagelbėti žmogui. Džiaugiamės, kad turim Plokščius išpuoselėtus, sutvarkytus“, – gražių žodžių gegužę Vaiguvos dienoje negailėjo istorijos mokytoja Gražina Kazarian.