Antradienį nuotoliniu būdu surengta konferencija Panemunių regioninio parko 30-mečiui paminėti, kurioje išsamiai apžvelgta, nuo ko prasidėjo užmojai saugoti kraštovaizdį, gamtos ir kultūros paveldą dabarties ir ateities kartoms, bei pasidalinta mintimis, kaip metams bėgant vystėsi veikla bei kuo parkas gyvena šiandien.

„Tas Aukščiausiosios Tarybos sprendimas buvo neeilinis – valstybė jauna ir ta nuostata išsaugoti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, o dar ir kultūros ir gamtos paveldą buvo rimtas apsisprendimas“, – kalbėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė ir pripažino, jog net prie valstybinių parkų sistemos dirbusiems buvo abejonių, ar tikrai pavyks įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Tačiau pavyko su kaupu, nors sunkumų neišvengta, laukė ilgas ir sunkus darbas, tačiau, kaip patikino pranešėja, buvo ne tik politinė valia, bet ir mokslininkų, planuotojų, aplinkosaugos institucijų bendradarbiavimas, susiklausymas, žiūrėjimas viena kryptimi ir didžiulis visuotinis pakilimas.

Apie paties Panemunių regioninio parko kūrimąsi kalbėjo buvęs parko direktorius Viktoras Ganusauskas, pripažinęs, kad buvo klupta, kilta ir vėl eita, tad už bendrą nueitą kelią jis labiausiai dėkojo darbuotojams.

„Pirmieji metai buvo blaškymosi metai“, – pripažįsta jis ir sako, kad buvo susidurta ir su patalpų paieška, reikėjo išsikristalizuoti vertybes, pradėta Šilinės pastato, buvusios smuklės, kur dabar įsikūręs Panemunių regioninio parko lankytojų centras, rekonstrukcija, įrengta ekspozicija. Pradėjo rastis informaciniai stendai, pažintiniai takai, imtasi tvarkyti pilių ir dvarų apžėlusias teritorijas, kirsti menkaverčius krūmus, vėliau prasidėjo piliakalnių tvarkymas, o Gelgaudiškio pažintinio tako projektą, kuris veikia iki šiol, jis prisimena kaip viena įsimintinesnių. Džiaugiasi, kad iki šiol Kriūkuose vyksta Žiobrinių šventė, kuri 2002 m. atgaivinta parko darbuotojų iniciatyva, mokytasi, kaip žiobrius kepti.

„Žiobrius leido paskelbti kulinarinio paveldo objektu“, – prisimena V. Ganusauskas ir sako, kad senais laikais prie Nemuno ši šventė būdavo švenčiama ir tris, ir penkias dienas.

Kalbėdamas apie piliakalnių tvarkymą jis sako, kad Šakių krašte piliakalnių teko ieškoti net su geografijos mokytojais, miškų darbuotojais, seniūnais, nes „Šakių pusėje nebuvo jokių piliakalnių tvarkybos tradicijų, ką Jurbarkas jau turėjo“.

„Labai smagu, kad išjudėjo Šakiai ir pasigavo tą iniciatyvą ir po mūsų pradžios, po darbų išsivystė piliakalnių tvarkyba“, – džiaugėsi ir gerų žodžių Šakiams negailėjo buvęs Panemunių regioninio parko direktorius.

Panemunių regioninio parko specialistas Aidas Mozūraitis, tęsdamas konferenciją, smulkiai papasakojo ir apie ekspozicijos Šilinėje kūrimą, prisiminė, kad buvo nuspręsta ne kopijuoti muziejus, nors jie dažnai būdavo pristatomi būtent muziejumi, bet vystyti ir plėtoti idėją, kad Nemunas rengia, šildo ir maitina. Štai seniausias laivybos radinys Nemune – iškeltas laivo fragmentas – irgi eksponuojamas ne kur kitur, o būtent Panemunių regioninio parko ekspozicijoje.

Apie parko išskirtinumą kalbėjo specialistė Vaida Mozūraitienė, pripažinusi, kad išskirtinumą lemia paveldo gausa, dažnai parkas pristatomas pilių parku, tačiau ji džiaugėsi visais prižiūrimais objektais, kurių gausu ir mūsų rajone. Štai vien Plokščiuose turistus traukia ne tik Šventaduobė, bet ir Vaiguvos upė-gatvė, o kur dar įvairūs pažintiniai takai, piliakalniai.

Žinoma, sako projektų koordinatorė Greta Šulcaitė, kartais tenka išgirsti klausimus, kam jūs reikalingi ir ką jūs veikiate, tad ji iškart ima pasakoti ne tik apie lankomus objektus, takus, bet ir poilsiavietes, rekreacinius įrenginius, gamtosauginį švietimą ir kt.

„Norėčiau išskirti ir produkto ženklą, kaip bendrystės principą ir priemonę, kur tautodailininkai, namudiniai verslai kuria rankų darbo produktus, teikia paslaugas ir tas ženklas leidžia tai reklamuoti“, – sakė G. Šulcaitė ir pažymėjo, kad mūsų krašto tautodailininkai Gediminas ir Daiva Jėčiai yra pirmieji produkto ženklo turėtojai.

Paskutinę direkcijos ataskaitą pristatė ir apie šiandieninę parko situaciją kalbėjo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Panemunių regioninio parko direkcijos grupės patarėjas Mindaugas Janušonis.

„Teritorijai, kaip regioniniam parkui, ar gamtai 30 metų yra labai mažai, tačiau jeigu žiūrėti atskirai kažkurį objektą (dvarą, pilį) ar instituciją (direkciją), tai nemažas laiko tarpas. Natūralu, kad pribrendo pokyčiai, tad nuo šių metų liepos 1 d. Panemunių regioninio parko direkcija yra reorganizuota, iš viso sujungtos devynių parkų direkcijos“, – priminė M. Janušonis, pasidžiaugęs, kad ir po reorganizacijos didžioji dalis darbų tęsiama ir toliau.

Tarp svarbiausių darbų pažymėjo trijų atkarpų dviračių tako atnaujinimą, pasidžiaugė trijų hektarų plote šienaujamomis nendrėmis Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, o tai ypač svarbu norint, kad čia apsistojančių paukščių nemažėtų. Jei leistų finansinės galimybės, šienaujama galėtų būti ir didesnė teritorija.

Anot patarėjo, ir toliau bus siekiamam užtikrinti sklandų projektų vykdymą, siekiama pagerinti sąlygas Panemunių regioninio parko lankytojams ir pan.