Asta GVILDIENĖ

Keičiantis laikmečiui ir pasaulį vis labiau užkariaujant kompiuterinėms technologijoms, vis rečiau danguje gali pamatyti skraidančius balandžių būrius. „Senieji balandininkai baigia išmirti, o mūsų dienų jaunimas nelabai domisi šiais paukščiais, - tvirtino soduose gyvenantis Gediminas Martišius, kuriam balandžiai ne tik hobis, bet ir jau tikrų tikriausia liga. Šiandien jo balandinėje maždaug 80 įvairių veislių dekoratyvinių ir aukštaskrydžių balandžių.

Nuotr. Beveik visą savo gyvenimą balandžius auginantis Gediminas tikino, kad šių paukščių  gyvenimas panašus  į žmonių gyvenimą – jie irgi pavydi, myli, rūpinasi vieni kitais.

Balandžius pamėgo nuo jaunystės

Pasak Gedimino, balandžius jis pamėgo nuo jaunystės ir augino juos visą gyvenimą su nedidelėmis pertraukomis. „Paskutiniąją balandinę įsirengiau, kai prasidėjus Nepriklausomybei atsikėliau gyventi į sodus, - pasakojo balandininkas. – Dabar jis čia augina apie 80 dekoratyvinių balandžių: drakoninių, pūstagūžių, povinių, Sūduvos baltagalvių, Karaliaučiaus spalvotagalvių, vadinamųjų žuveėdžių, aukštaskraidžių – greiderių, uzbekiškų. Juos labai daboja vilkšunė Dunda. Jei tik nusileidžia ne namie, o kur nors kaimynystėje, tuojau pat praneša.“  Pasirodo, balandžius stebėti ne ką mažiau įdomu nei kitus gyvūnus. Jie vienas kitam meilinasi, burkuoja, abu pakaitom šildo sudėtus kiaušinius, vienas kitu rūpinasi. Gediminas juokiasi, kad patelės ne ką mažiau pavydžios – kovoja dėl patinų taip, kaip moterys dėl vyrų žmonių gyvenime. Būna, kad įsimyli skirtingų veislių balandžiai. Tada tenka juos atskirti ir uždaryti prievarta su savo veislės antrąja puse.

 
Kai kurios veislės brangiai kainuoja

 
Pasak balandininko, šiuos paukščius auginti nesunku, tik reikia įruošti sandarią balandinę, kad žiurkės, katės ir kiaunės neprieitų. Taip pat pasižiūrėti, kad išskridusių iš balandinės koks vanagas neužpultų. „Geriausiai veisti tas pačias veisles, kad nesusimaišytų. Paskui priperi nei šiokių, nei tokių. Tada niekur netinka. Tik į puodą“, - juokavo Gediminas. Jis prasitarė, kad kai kurių veislių balandžiai kainuoja ganėtinai brangiai. Už balandžių porą tenka sumokėti nemažus pinigus. Pavyzdžiui, pūstagūžių balandžių jauniklis kainuoja 100 litų, o poviniai perpus pigesni - kainuoja apie 50 litų. Pasak balandininko, šiuo metu laikai sunkūs, tad šių paukščių kainos šiek tiek kritusios. Vis tik didelį būrį sunku išlaikyti, nes pagrindinis jų lesalas – įvairūs grūdai – taip pat turi savo kainą. Kad ir kiek viskas kainuotų,  tačiau be balandžių Gediminas jau negali gyventi. Balandžiai – ne tik hobis, bet jau ir tikrų tikriausia liga. Kai viena veislė nusibosta – veisia kitą. Žmona neprieštarauja, per 35 bendro gyvenimo metus jau priprato prie mano augintinių. Jei aš pamirštu langutį užverti, tai ji uždaro.

Turgus – balandininkų susitikimų vieta

Jau daugiau nei du dešimtmečius soduose balandžius auginantis vyriškis pasakojo, kad balandžiai nėra aklinai uždaryti – jie gali išskristi per specialiai tam padarytą angą, tačiau jie tikrai „naminiai“, niekur toli iš kiemo neskrenda. Iš viso balandžiai gyvena maždaug dvylika metų, o veistis gali net šešis metus. Šiuo metu Gediminas turi daug jaunų – pirmamečių, antramečių ir trečiamečių augintinių. Senesnius paukščius balandininkas išveža į Kauno turgų.  Čia galima ne tik parduoti ar nusipirkti, bet ir išsimainyti ar padovanoti patikusį sparnuotį.  Vieni vertinami dėl poviškų uodegų, kiti - dėl didžiulių gūžių, treti – dėl pentinuotų kojų ar kuoduotų galvų. Galima įsigyti, ko tik širdis geidžia. Gediminas pasakoja, kad turguose susitikę balandininkai žodžio kišenėse neieško: ir savo augintiniais pasigiria, ir patarimų vienas kitam negaili.

Į sodus iš daugiabučio gyventi atsikėlęs vyriškis džiaugiasi gamtos ramybe ir savo augintiniais, rytais mėgsta skaityti detektyvus, o „meilės burbulų“ sako nei artyn neprisileidžiantis. Visą gyvenimą statybose dirbusiam Gediminui vienas juokas suręsti ne tik balandinę, bet ir namus, kuriuos iš sodo namelio pats pasistatė. Daugiau plėstis jau nėra galimybių – piniginė neleidžia. Be to, pasirodo, kad balandžiai, kaip ir žmonės, serga įvairiomis ligomis. „Prieš dvejus metus dėl to daug nuostolių patyriau, - pasakojo balandininkas. -  Sergančius su dideliu gailesčiu teko sunaikinti, kad neužkrėstų kitų balandžių. Vaistai tokie pat brangūs kaip ir žmonių. Būna, kad sergantys paukščiai pagyja, bet jau niekada nebūna tokie, kaip buvę.“ Vyriškis apgailestavo, kad žmonių auginančių balandžius kiekvienais metais mažėja. Senieji balandininkai išmiršta, o jaunimui balandžiai neįdomu. Tačiau šie nuostabūs paukščiai visuomet liks taikos, meilės ir vilties simboliu. Skirtingose kultūrose jie laikomi vaisingumo ir visapusiškos gerovės ženklu.