Asta GVILDIENĖ

Spalio 16 dieną, maždaug  po mėnesio nuo straipsnio „Daivaras ir jo mama tikisi gerų žmonių pagalbos“ pasirodymo „Draugo“ laikraštyje, Griškabūdžio gimnaziją pasiekė netikėtas siuntinys – VšĮ „Mano skveras“ pasirūpino, kad laiptų kopiklis būtų kuo greičiau pristatytas į mokyklą. Šis atvejis tik dar kartą visiems įrodė, kad gerus darbus galime daryti kasdien ir visai nebūtina laukti Kalėdų.

Nuotr. Daivaras džiaugiasi, kad su laiptų kopikliu šiandien gali lengvai pasiekti bet kurį kito aukšto kabinetą.

Ieškojo galimybės nupirkti kopiklį

Kai rugsėjo mėnesį lankėmės Griškabūdžio gimnazijoje, jos direktorius Arūnas Šalnaitis mus patikino, kad mokiniams, turintiems judėjimo negalią, nepritaikyta nė viena Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla ir mūsų rajonas -  ne išimtis.

 
Judėjimo negalią turintys vaikai dažniausiai mokomi namuose, nes vieniems atvykti į mokyklą ir kartu su klasės draugais keliauti iš kabineto į kabinetą skirtinguose aukštuose – tiesiog neįmanoma. Jei jie pageidauja mokytis kartu su visais vaikais mokykloje, dažniausiai lieka vienintelis variantas – „įkalinti“ visą klasę vienoje iš pirmojo aukšto patalpų be galimybės mokytis specializuotuose, naujausias technologijas turinčiuose kabinetuose.  Būtent šiam variantui ir nepritarė klasės, kurioje mokosi Daivaras, kai kurių moksleivių tėvai. Todėl nuo praėjusių mokslo metų gimnazijoje besimokantį neįgalų nuo gimimo moksleivį į kitą aukštą tiesiog nešte užnešdavo švietimo įstaigos ūkvedžiai, lydimi mokytojos padėjėjos Editos Rapulskienės, asmeniškai prižiūrinčios Daivarą. Viena problema – vaikas auga ir greitai tokiu būdu jį transportuoti būtų tiesiog neįmanoma. Be to, žmogaus fizinės jėgos irgi turi savo ribas. Svarbi ir mokykloje dirbančių ūkvedžių sveikata. Tada kalbėjome apie vienintelę išeitį, kainuojančią didelius pinigus, - specialią įrangą, kurios pagalba Daivaras galėtų laisvai judėti po pastatą - pakilti ir nusileisti į kitą mokyklos aukštą. Viena bėda – iš kur gauti reikiamų pinigų? Daugiau nei 10 tūkst. litų kainuojantis įrenginys – vienai mokyklai neįkandamas riešutėlis. Todėl ir buvo kreiptasi pagalbos į rajono žmones. Daivaras ir jo mama tikėjo, kad aplinkui – daug gerų žmonių. Ir jie neklydo.

Nei atidarydami Daivarui specialią labdaros sąskaitą, nei kreipdamiesi į visus, kam nesvetimas kitų skausmas, niekas po mėnesio nesitikėjo sulaukti tokios staigmenos - spalio 16 dieną į mokyklą buvo pristatytas taip reikalingas laiptų kopiklis. Šią dovaną Daivarui nupirko VšĮ „Mano skveras“ steigėjai, nepanorę viešinti savo pavardžių, tvirtindami, kad visi geri darbai daromi tyliai ir iš to reklamos daryti nereikia. Daivaro mama – Vitalija Ližaitienė, sužinojusi apie taip greitai į gimnaziją atkeliavusį kopiklį, neteko žado. „Galvojau, kad be kitų metų neturėsime galimybės taip lengvai kopti laiptais, - atviravo ji. – Esu labai dėkinga šiems paslaptingiems geradariams ir visiems mus supratusiems žmonėms, kurie, kas kiek galėjo, aukojo į specialiąją labdaros sąskaitą.“ Ačiū Griškabūdžio krašto ūkininkams, Gintautui Šeškui, Modestui Pociui, Viktorijai Šilnauskaitei, Jolitai Leščinskaitei, Linai Shapar, Agnei Paškauskienei, Algiui Maciukevičiui, Mindaugui Butvilai, Paulynai Kamaitytei ir Mindaugui Martinaičiui. Gimnazijos socialinė pedagogė Auksė Makūnienė informavo, kad mokyklos bendruomenė taip pat prisidėjo prie Daivaro svajonės įgyvendinimo. Praėjusią savaitę čia vyko labdaros renginys – rudeninė mugė, kurios metu surinkti pinigai buvo pervesti į specialiąją sąskaitą. Vienos ilgosios pertraukos metu buvo surinkta net 642 litai. Tai, pasak socialinės pedagogės parodė, kad visa gimnazija suinteresuota padėti savo bendruomenės nariui, nes praėjusiais metais 700 litų suma geriems Maltos ordino darbams paremti buvo surinkta tik pakartojus labdaros akciją.

Pasak A.Šalnaičio, paaukoti kopikliui pinigai bus panaudoti tam, kam ir buvo rinkti. Skirtumas tik tas, kad jau ne pačio įrenginio įsigijimui, o profilaktinei priežiūrai – atsarginio akumuliatoriaus, o vėliau ir susidėvėjusių detalių pirkimui. Iš tiesų džiugu, kai vis dar yra neabejingų kito nelaimei žmonių, kurie įgyvendino Daivaro svajonę – mokytis kartu su savo bendraamžiais, užkopiant kopiklio pagalba į bet kurį kito aukšto kabinetą.