Nors už lango tebesiaučia žiema ir pavasariu dar nė nekvepia, tačiau kalendorius skaičiuoja paskutines žiemos dienas, o  pirmasis pavasario pranašas vieversys jau skrenda namo. Nuo seno vasario 24-oji tapatinama su šio paukščio sugrįžimu ir vadinama Vieversio diena. Tą dieną senoliai vis dažniau į dangų akis pakeldavo ir atidžiau klausydavosi, ar nepamatys vieversėlio, neišgirs jo sveikinimo giesmelės.

 

Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų.  Kas neprisimena iš vaikystės dienų tos nuostabios paukščio giesmės: „Čir vir vir pavasaris!“. Jis nuo seno buvo laikomas pavasario pranašu, artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Mūsų protėviai pagal jo sugrįžimą spėdavo orus. Jei parskris anksčiau nei vasario 24 dieną - dar ilgokai šals, jei vėliau - pavasaris bus ankstyvas.

Senoliai sakydavo: jei nori būti greitas kaip vieversys, vasario 24 - ąją turi apibėgti du kartus apie trobą, nubėgti iki kiemo galo ir atgal. Su Vieversio diena siejama ir keletas prietarų. Šią dieną buvo draudžiama sijoti miltus – pasėlius gali užpulti amarai, plaukus šukuotis - vištos daržus iškapstys.  Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos būdavo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį.“

Meteorologų prognozės nedžiugina – šią savaitę jie pranašauja sniegą, o kitą – šalčius, tad vargu, ar vieversėlį išgirsime. Jei jis ir sugrįžtų, tai dar anksti jam būtų pavasarį sveikinti.

 

„Draugo“ inf.