Šakių rajone pasaulį išvydusi buvusio Lietuvos teisingumo ministro, valstybės veikėjo, meno mecenato, kūrėjo Stasio Šilingo (1885 - 1962) anūkė Svaja Vansauskas Worthington, visą gyvenimą išgyvenusi anapus Atlanto, neslepia ilgesio Lietuvai ir lietuviškam žodžiui. Garsiojo protėvio palikuonė didžiuojasi šiomis dienomis užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus jai suteiktu Lietuvos Respublikos garbės konsulės Aliaskos valstijoje vardu.  

 

 

Po trejų metų pertraukos gimtinėn sugrįžusiai poniai S. Vansauskas Worthington buvo suteiktos ypatingos regalijos. XIX – XX amžių sandūros aktyvaus politinio veikėjo S. Šilingo anūkė už jos išskirtines savybes ir atsidavimą vasario 15 dieną paskelbta Lietuvos Respublikos garbės konsule Anchorage, Aliaskos valstiją apimančioje konsulinėje apygardoje. „Manau, mano diedukas būtų patenkintas“, – juokėsi ponia S. Vansauskas Worthington.

Gimtąjį Šakių rajoną aplankiusi ponia Svaja su vyru nuostabos pilnomis akimis stebėjo aplinką, žmones. Trumpam į gimtinę sugrįžusi dabar jau garbingo amžiaus moteris nestokojo prisiminimų apie tuos sunkius jų šeimai metus, kai teko bėgti nuo represininkų. Iš karto po to, kai S. Šilingas okupacinės valdžios buvo suimtas ir išvežtas į nelaisvę Krasnojarsko krašto lageriuose, slapstytis teko ir plačiai jų giminei. Dėl kilusio pavojaus 1944-ųjų rugpjūtį namus Misiūnų dvaro sodyboje paliko ir jos tėvų šeima.

Lik šiol ponia Svaja mena: „Ten buvo mūsų labai gražus namas. Diedukas S. Šilingas viską planavo su statytoju Kasparavičiumi. Tik aš viena gimiau ten, niekas iš anūkų negimė Misiūnuose. Šis kraštas man labai brangus dėl visko, kas ten buvo, kas gyveno“, - atviravo Amerikos lietuvė, pridurdama, jog niekas negalvojo, kad ilgai neteks grįžti į Lietuvą. „Buvo labai sunkus, skaudus laikas“, - pridūrė pašnekovė.

Gyvenime taip susiklostė, kad S. Šilingo anūkė, kaip ir daugelis to meto lietuvių, apsigyveno anapus Alanto. „Studijavau Ilinojaus valstijoje, vėliau nukeliavau į Meksiką, kur sutikau vyrą. Jis buvo pakviestas  dirbti reindžeriu Aliaskoje. Čia apsivedėme ir apsigyvenome“, -  pasakojo ponia S. Vansauskas Worthington. Lietuvaitės ir amerikiečio sukurtoje šeimoje gimė septyni vaikai, kurie pavadinti lietuviškais vardais.

Tik dvejų metukų būdama, gimtinę palikusi Svaja tikino nuolatos jautusi ilgesį Lietuvai. Šis jausmas jai į kraują įaugo iš šiltų mamytės prisiminimų apie žydrą lietuvišką dangų, žydinčias pievas. Ne vienerius metus gyvenant Čikagoje, lietuvybės jausmo neleido pamiršti čia susibūrusi stipri lietuvių bendruomenė. Pasak moters, Čikaga - lyg antra Lietuva, čia veikia lietuvių mokykla, parduotuvės, stūkso didis paminklas lakūnams Dariui ir Girėnui.

Kad garbaus amžiaus moteriai nesvetimas lietuviškumo jausmas, atskleidžia jos aprangos stiliaus detalės: gintaro karoliai, žento padovanota odinė tautiniais motyvais puošta rankų darbo rankinė. „Žinodamas mano jausmus Lietuvai šią rankinę savo rankomis man pagamino ir padovanojo vyriausios dukros vyras.  Po vedybų su dukra jis pats labai susižavėjo Lietuva. Tai įrodė savo rankomis sukūręs šią man mielą rankinę. Aš nieko apie tai nežinojau. Jis viską pats darė. Galėtum pagalvoti, kad sukūrė lietuvis, o čia ne  - amerikietis kaubojus“, - didžiuodamasi pasakojo ponia Svaja.

Nuo 1999-ųjų, kuomet Ilguvoje buvo perlaidotas jos senelis S. Šilingas, ponia S. Vansauskas Worthington gimtinėn sugrįžta beveik kasmet. Moters širdis dainuoja matydama laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Tuo pačiu ji apgailestauja dėl sparčiai šalį paliekančio jaunimo, siekiančio sotesnio gyvenimo svetur. „Aš suprantu, kodėl jie taip daro, bet man dėl to labai gaila. Būtų gerai, kad Lietuvoje sąlygos pagerėtų ir jaunimas liktų gyventi čia. Nenorėčiau, kad jaunystė paliktų Lietuvą“, - mintimis dalijosi ji.

Visą gyvenimą anglų kalbos mokytoja dirbusi ponia S. Vansauskas Worthington didžiuojasi galėdama kalbėti lietuviškai. Puikiai mintis lietuvių kalba dėstyti ji išmoko iš tėvelių. „Vaikystėje tėveliai kalbėjo lietuviškai. Kažkodėl mano brolis ir sesuo šeštadieniais ėjo į lietuvių mokyklą - manęs neleido. Namuose nuolat sklido lietuviški žodžiai iš radijo imtuvų“, - prisiminimais dalijosi moteris.

Nuolat Lietuvos gyvenimu besidominti ponia Svaja prieštaringai vertina lenkų teiktą siūlymą dėl dvigubos W raidės rašybos. „Neigiamai tai vertinu, nors mano pavardė pasideda šia raide. Bet aš nenorėčiau, kad ji prigytų lietuvių kalboje. Nes lietuviška kalba yra tokia sena ir unikali – seniausia pasaulyje. Tai kalba, kuri išlikusi nepakeista. Šia kalba jau 900 metų kalbama. Lingvistai lietuvių kalbą studijuoja,-  sakė Amerikos lietuvė. – Iš tikrųjų rašytinis žodis man yra labai svarbus. Man labai patinka žodis  filologija“.

Besąlygiškai lietuvišką žodį mylinti ponia Svaja baigiantis susitikimui atskleidė vieną didžiausių savo svajonių  - Lietuvoje išgirsti mamytės pasakojimais apipintą lakštingalų čiulbėjimą.