Bažnyčių motina laukia norinčių ne tik melstis

Ne vienas prisipažįsta, kad pirmąkart išvydęs plačiose Nemuno lankose stovinčią gotikinę Zapyškio bažnyčią – aiktelėjo. Jos raudonų plytų mūrai mena didiko Sapiegos žingsnių aidą, prieigos saugo baltų genčių paslaptis, o savitumas tiesiog užburia. Tačiau šis kultūros paminklas teikia ne tik peną akims ir sielai – čia rasite veiklų, kurioms tikrai neatsispirsite.

 

Ne veltui Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia vadinama visos Lietuvos bažnyčių motina: tai ne tik viena unikaliausių gotikinio stiliaus bažnyčių šalyje, bet ir pati seniausia Sūduvos krašte. Į ją traukia maldininkai, meno istorikai, turistai... Čia tiek lobių, kad kiekvienas atranda priežastį, dėl ko būtinai turi užsukti į šią vietą. Istoriniuose šaltiniuose šventovė paminėta dar 1562 m., o jos fundatoriumi laikomas Povilas Sapiega, įkūręs ir patį Zapyškį bei valdęs jį dvidešimt kelerius metus.

Meno žinovus bažnyčioje domina ne tik gotikinės erdvės, bet ir dar vienas savitumas: geriau įsižiūrėjus akivaizdu, kad pastatas asimetriškas, čia nėra tiesių linijų ir stačių kampų. Kodėl? Ogi todėl, kad jį greičiausiai mūrijo vietiniai meistrai, nors ir vadovaujami profesionalo. Kiekviena šios bažnyčios plyta yra rankų darbo. Visa tai šventovei suteikia išskirtinio žavesio ir nuoširdumo.

Tačiau nesustokime – bažnyčios paslaptys tuo nesibaigia. Akylai į jos fasadą įsižiūrėję tyrinėtojai pamatė dar vieną nuostabą keliantį atradimą: jame gali būti perteikta astronominė simbolinė programa, kurioje atsispindi sezoninis užtemimų ciklas ir kitos kosmologinės subtilybės, kurias geriau paaiškintų šios srities žinovai.

Leiskime sau patikėti, kad ne šiaip sau juntame ypatingą šios vietos aurą – ją pasirinko gyventi ir mūsų protėviai: prieš daugybę metų Zapyškio teritorijoje pleškėjo pagonių laužai ir lakstė žvėrių kailiais aptūzoti vaikai. Ekskursijų vadovė-edukatorė Audra Sipavičienė pasakoja, kad baltiškosios religijos laikus siekiančią istoriją rodo aptikti archeologiniai radiniai. „O legendos byloja, kad šventovė pastatyta ne kur kitur, o buvusios Romuvos vietoje. Kiek atokiau nuo bažnyčios, privačioje teritorijoje, įrengtas aukuras ir pagal paskirtį naudojamas porą kartų per metus“, – paminėjo A. Sipavičienė, pridūrusi, kad čia dažni svečiai Romuvos judėjimo nariai.

Taigi nenuostabu, kad nuo neatmenamų laikų Zapyškio bažnyčia yra vietos gyventojų tapatybės ženklas. Ji vaizduojama ant seniūnijos vėliavos bei herbo sidabrinio Nemuno vandenų fone. „Kol nebuvo Kauno hidroelektrinės, ji dažnai kentėdavo nuo potvynių. Bažnyčią niokojo ir karai, ji buvo apleista dėl maro, ne kartą apiplėšta“, – tekusius išbandymus vardijo A. Sipavičienė. Todėl ypatingai džiugu, kad 2020 metais, po restauracijos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, bažnyčia lankytojams duris atvėrė stipriai atsinaujinusi ir išgražėjus.

 

Senosios Zapyškio bažnyčios kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Eglė Burbaitė kviečia visus atvykti čia ne tik dėl peno akims ar istorinių įdomybių. „Šventovės viduje vyksta jaukūs kameriniai renginiai, lauke – masiniai. Ji yra nuolat pulsuojantis kultūros židinys, siūlantis aukšto meninio lygio potyrius: koncertus, parodas, knygų pristatymus, susitikimus su autoriais ir menininkais, filmų peržiūras“, – vardijo E. Burbaitė ir siūlė sekti feisbuko paskyras „Senoji Zapyškio bažnyčia“, „Zapyškio laisvalaikio salė“, kur pateikiamos visos naujienos apie artėjančius įvykius.

Kalbant apie kasmetines tradicijas, tai gegužės mėnesio pabaigoje visa Lietuva traukia į Zapyškio „Aitvarų festivalį“. Kad jame patirtumėte kuo malonesnius įspūdžius, stengiasi visa zapyškiečių bendruomenė. Kitas neapliekantis abejingų renginys – šiuolaikinės muzikos „Garsų potvynio“ festivalis. Labai graži tradicija ir birželio 24 dieną vykstantys Švento Jono tituliniai atlaidai, po kurių bendruomenė vaišinasi ir bendrauja susirinkusi agapei. Kasmet čia minima ir Karaliaus Mindaugo diena, įžiebiama eglutė... „Bažnyčioje dažnai koncertuoja vietiniai  meno kolektyvai, vyksta Zapyškio laisvalaikio salės renginiai, kurie skirti ne tik kultūriniams tikslams, bet ir vietos bendruomeniškumui stiprinti“, – pabrėžė E. Burbaitė.

Na, o atvykėliai iš toliau būtinai nori dalyvauti ekskursijose, susipažinti su miestelio ir bažnyčios istorija, pasigaminti ženkliuką su bažnyčios logotipu arba surinkti dėlionę iš seno atviruko, vaizduojančio Nemuno potvynio metu apsemtą bažnyčią.

E. Burbaitė nuoširdžiai kviečia į Zapyškį atvykti kaimyninių rajonų gyventojus ir primena, kad bažnyčioje lankytojai aptarnaujami kiaurus metus, čia nuolat eksponuojamos parodos, kurios keičiasi kas mėnesį. Nuo balandžio iki spalio šventovės durys atvertos kiekvieną dieną, o šaltuoju metu reikėtų atvykti susitarus iš anksto.