Rugsėjo 1-ąją Giedrius Rakauskas aplankė Šakių „Žiburio“ gimnaziją ir susitiko su bendramoksliais, tačiau, kada kitąkart jis grįš į mokyklą – neaišku. Į Šakių ligoninės priėmimo skyrių dėl pakilusios temperatūros ir galvos skausmo jis kreipėsi pirmąją mokslo metų dieną, paskui iki lemtingos nakties jis dar tris dienas buvo stebimas, lašintos lašelinės, o nuo galvos skausmo daktarai liepė gerti „Ibuprofeną“.

 

Rugsėjo 3-ąją dieną, grįžęs namo iš Šakių ligoninės po lašelinės, Giedrius beveik visą laiką snūduriavo. Naktį šeimos laukė tikras košmaras. Po vidurnakčio vaikinas pasiskundė, kad jį pykina ir nuėjo į tualetą. Mama jau buvo primigusi, kai išgirdo garsų trinktelėjimą. „Pašokau iš lovos ir atbėgusi pamačiau jį stovintį. Jau buvo prasidėjęs paralyžius ir Giedrius kaip išprotėjęs bėgo, nepataikęs pro duris atsimušė į sieną, mačiau, kad suka jo kairę ranką, kuria nieko negalėjo sugriebti. Priėjęs prie kriauklės sūnus bandė greitai pakišti puodelį, bet, nepataikęs po srove, gėrė iš tuščio. „Giedriukai, klausiau, kas tau atsitiko?“ Mačiau, kad jo akys kitokios, išsigandau, kas čia darosi, ir puoliau skambinti į greitąją. Ji atvyko tikrai greitai, tačiau sūnų jau buvo visiškai susukę, nėjo net spaudimo pamatuoti“,- prisiminė vaikino mama Rita Rakauskienė. Greitoji nesutiko vežtis Giedriaus vieno, nes teigė, jog Šakių medikai vieno jo nepriims, todėl buvo sugaištas laikas, kol R. Rakauskienė pasirūpino, su kuo palikti savo dvejų metukų kūdikį.

Iš Šakių Giedrius buvo išsiųstas į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų kliniką, kur vaikinui buvo atlikti tyrimai ir iškart nustatytas erkinis encefalitas. Nors užkratą erkė turėjo perduoti prieš mėnesį, Giedrius jos įsisegus nepastebėjo.

 

Erkinis encefalitas yra virusinė liga, kuri turi tam tikrą eigą ir simptomus, kurie pirmąkart užklupę ligonį pasikartoja po kurio laiko, paprastai nepraėjus mėnesiui. Kodėl gydytojai vaikino neišsiuntė darytis tyrimų anksčiau? Gydytoja S. Valkerienė teigė, kad nors apie encefalitą ji ir pagalvojo, įtarimai jai pasirodė nepagrįsti. „Nesiųsime juk visų vaikų tirtis į Kauną, jei jiems skauda galvą, gerklė raudona, o tyrimai rodo virusą“,- teigė ji. Gydytoja pridūrė, jog vaikinas trečiadienį minėjo jautęsis visai gerai.

Pasak S. Valkerienės, jai ši istorija tikriausiai kainavo daugiau nervų, negu berniuko mamai. „Negalvokite, kad aš nesielvartauju, man taip pat skaudu, kai darbui atiduodi visą dūšią, o viskas baigiasi kaltinimais. Kad mes nors ko būtume nepadarę, o dabar – padarėme viską, ką galėjome. Manau, kad tėvai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, o ne ieškoti kaltų“,- kalbėjo S. Valkerienė. Ji teigė, jog pirmiausiai reikėjo pasiskiepyti, kad šios ligos būtų išvengta, tuomet nereikėtų kaltinti ir medikų.

Tuo tarpu vaikino mama kasdien važinėjanti į Kauną lankyti sūnaus braukia ašaras. „Gal iki to paralyžiaus buvo galima ir neprieiti? Dabar jaunas vyrukas guli, rankos vos susispaudžia, prasižioti gali tik su dešine puse.Viskas, tai visas jo judėjimas, kada atsitaisys? Tas vaikas buvo mano rankos, mano akys, mano viskas... Žinokit, nemoku pasakyti...“- graudinosi R. Rakauskienė.

 

 „Man labiausiai įstrigo tai, kad kai jau pirmąkart, kai atvykome į skyrių, gydytoja Sonata Argustaitė paklausė, ar Giedriui panašiai prieš dvi savaites neskaudėjo galvos. Jis pasakė, kad skaudėjo. Tada daktarė pasakė, kad visa tai jai labai primena erkinį encefalitą“,- prisiminė vaikino motina.

Vaikinas buvo paliktas stebėjimui ir kitą rytą jis, kamuojamas skausmo,  vėl gulėjo ligoninėje, jam buvo atliekami tyrimai. „Po to gydytoja Stasė Valkerienė man pasakė: „Žinokit, mes ištyrėme viską, meningito nėra, sinusito irgi nėra, dabar ištirs gliukozę dėl cukrinio diabeto, o dėl erkinio encefalito, tai jokių jo požymių tikrai nėra“,- gydytojos žodžius prisiminė R. Rakauskienė. Jos teigimu, iš medikų nebuvo jokio pasiūlymo ar minties, jog vaiką reikėtų iškart siųsti rimtesniems tyrimams į Kauną.  

Gydytoja S. Valkerienė teigia, kad, kol nėra neurologinės simptomatikos, erkinio encefalito nustatyti neįmanoma. „Be to, liga neturi specifinio gydymo, gydomi tik simptomai“,- aiškino ji. Pasak S. Valkerienės, tai, kad liga nebuvo iškart nustatyta, jos eigai neturėjo jokios įtakos ir prie žymaus būklės pablogėjimo neprisidėjo.

 

R. Rakauskienė prisimena ir tai, kaip naktį, kai Giedrių ištiko paralyžius, jis buvo atvežtas į Šakių ligoninės Priėmimo skyrių. „Atvykome apie pusę dviejų, gal antrą valandą nakties. Atėjo gydytoja Stasė Urbonienė. O jau serganti, o jau šnarpščianti, tik servetėles traukia. Sako ji man: „Žinokit, mamyte, nežinau, aš jau matau, kad čia ne mūsų ligonis“,- pasakojo R. Rakauskienė. O tą mano vaiką raito, suka grynai, galvą jam skauda, akį skauda... Ir tik po dviejų valandų, ketvirtą ryto, paryčiais jį išvežė į Kauną. Visą tą laiką jis kankinosi, o jos kažką rašė, vaikščiojo, kažką galvojo. Giedrių vėl pradėjo pykinti, prašiau, kad suleistų vaistų, o man vis kartojo, kad čia ne jų ligonis, kad gal jau į Kauną reikėtų siųsti. Pasakiau, kad kuo greičiau vežtų į Kauną. Gydytoja pasikalbėjo su sesute, kad reikia rašyti dokumentus, sesutė pasakė, kad dar reikės kodų, tai kol nuėjo į skyrių atsinešti kodų knygą, kol suvaikščiojo, kol supildė... Kai Giedrius buvo atvežtas Kauno medikams, jie buvo pašiurpę, kokios būklės jį pamatė“,- pasakojo R. Rakauskienė.

Gydytoja S. Urbonienė neigia, kad procesas truko taip ilgai, ji tikina pildžiusi svarbiausius dokumentus, be kurių negalėtų jaunuolio išsiųsti į kitą ligoninę.

 

R. Rakauskienė teigia, jog šią istoriją pasakoja, nes nežino kito būdo, kaip priversti gydytojus susimąstyti. „Vakar kai kalbėjau su Kauno gydytoju, iš jo intonacijos pajutau, kad Šakiai su jais jau susisiekė, nes tonas jau buvo pasikeitęs. Varnas varnui akies nekerta“,- teigė moteris.

Vis tik ji tikisi, jog viešumas nors truputį suveiks. „Gal bent ligoninės viduje bus kažkiek aptarti santykiai su pacientais, siuntimai, gal pavyks išvengti pasikartojančių atvejų. Ne dėl to, kad man pačiai kažko reikia, jokiais būdais! Aš nieko neprašau, tik vieno, truputį susiimti. Jei ne dėl manęs, tai dėl kitų mamų, kurios atveža savo vaikus, pasitiki jas pasitinkančiais medikais. Jei dirbi tokį darbą, tai turėk bent kiek žmoniškumo, jei tingi domėtis naujovėmis, pavargai dirbti, užleisk vietą kitiems, jaunesniems specialistams...“,- sielvartaudama kalbėjo R. Rakauskienė. Moteris neatmeta galimybės, kad išrašyti siuntimą vengiama ir dėl to, kad su pacientu į kitą ligoninę iškeliauja ir pinigai.

Moteris yra labai dėkinga Kauno gydytojams, kurie jos sūnaus beveik nepalieka vieno. „Aplink ištisai šokinėja seselės, viską tikrina, nuolat atliekami tyrimai. Matau, kad yra suteikiama visokeriopa pagalba ir aš palieku sūnų visiškai rami, matau, kad jam truputį geriau. Anądien įėjusi į palatą puoliau bučiuoti savo vaiką... Nepalyginsi, koks jis buvo ketvirtadienį, penktadienį... Pačios seselės sakė, kad vaizdas, kai jį atvežė, buvo baisus“,- liejo ašaras moteris.

Šiuo metu Giedriaus būklė šiek tiek stabilizavosi, praleidęs kelias dienas intensyvios terapijos skyriuje jis perkeltas į palatą. Vaikinas vis dar minimaliai, bet judina galūnes, kalba.

Šakių ligoninės vyriausiasis gydytojas Algirdas Klimaitis šį atvejį komentuoti atsisakė, motyvuodamas, jog to daryti jis negali įstatymiškai – ligoninė neturi teisės viešinti paciento ligos istorijos, o šis tyrimas yra ne laikraščių reikalas.

Visai neseniai erkinis encefalitas nustatytas ir 46 metų Kazlų Rūdos gyventojui. Po 10 dienų, išbūtų komoje, jis mirė. Nepatvirtintais duomenimis, jis buvo gydytas nuo gripo.