90 laipsnių karštis, dūstantys kūnai, besidaužanti krūtinėje širdis ir gausiai besiliejantys alkoholiniai gėrimai... kai kas pasakys – pragaras. Tačiau tai viena didžiausių pramogų žiemos švenčių proga – pirtis.

Ką tik aprašytą „malonumą“ Griškabūdžio gimnazijos direktorius Arūnas Šalnaitis vadina džiovykla. „Atėję į pirtį dažniausiai žmonės pakliūna į džiovyklą – tokiame karštyje galima grūdus džiovinti. Bet grūdams tinka karštis, o žmogui – ne. Tai savęs kankinamas“, – teigia A.Šalnaitis.

Šis žmogus apie pirties kultūrą žino daug ir sutiko pasidalinti su laikraščio skaitytojais, kaip reikia elgtis pirtyje, kad ji iš tiesų teiktų nepamirštamą malonumą.

„Pirtyje klausaisi savo kūno, ir jis pasako, ar ten verta būti, ar ne, ar jam smagu, ar ne. Pirtyje turi būti gerai, o jei tu kenti – turi iškart eiti lauk. Kiekvienas nevienodai toleruoja karštį, drėgmę. Nebūtinai ten susėdus sėdėti visą laiką ir juoktis iš to, kas pirmas išeis. Paklausykit, ką jums sakys kūnas. Jei pradės svaigti galva, jei pajusite diskomfortą, eikit į  lauką, kitur, pasėdėkit. Nes pagrindinis pirties principas – poilsis ir sveikata, o jei žmogui nemalonu, jis to nepajus. Kokia čia sveikata, jei reikia kęsti? Jei eini kartą–du per savaitę į pirtį, ji turi būti normali, – aiškino A. Šalnaitis, kuris pats į pirtį eina kartą per savaitę. – Tiek ir yra normalu. Organizmas turi atsigauti, jis išprakaituoja daug mineralų.“

Kas vyksta už pirties durų?

Pirties procedūra turi savo dėsnius, laiką ir eigą, ką kada valgai, geri ir t.t. „Pirmasis etapas – iškūrenta pirtis, vyksta pirmasis įėjimas. Jį galima lyginti su apšilimu sporte. Ilgiau nei 5 minutes būti nepatartina, pasirodžius pirmajam prakaitui, reikia eiti lauk. Žmonės mėgsta kitaip – labai karšta ir sėdi, kiek valioja. Jei neapšilęs smarkiai įsikaitinsi, duosi didelį krūvį širdžiai, kvėpavimo takams, kraujagyslėms ir nežinia, kas gali tau atsitikti.  Bus kaip sporte be apšilimo – trauma. Pirties atveju – širdies ir kitos problemos“, – įspėjo A. Šalnaitis.

Pašnekovas akcentuoja, kad po pirmųjų 5 min. išėjus svarbu nusiprausti: „Pirmu išprakaitavimu iš kūno išsiskiria pačios kenksmingiausios medžiagos – toksinai, šlakai. Jei jų nenuprausi, po kelių minučių organizmas juos sutrauks atgal.“

Pasėdėjus kelias minutes priepirtyje grįžtama į pirtį, kur atliekamas rimtesnis kūno švarinimas – druskos procedūros. „Kūną išsitrini druska, pirtyje padidini temperatūrą, druska tirpsta, nuplauna kūno nešvarumus. Nusiprausi. Pagrindinis principas – neprievartauti žmonių šokti į eketę ar daryti tai, ko niekada nedarė. Naujokus prausiu su vasaros šiltumo vandeniu pačioj garinėj, ramiai, be streso. Kad šoktum į eketę, kūnas turi būti įkaitęs iki audinių lygio. Geriau tai daryti po trečio užėjimo“, – ekečių mėgėjus įspėja A. Šalnaitis.

„Kai nusiprausiame druską, ateina jos didenybė vanta. Nors ji visada būna pirtyje, ją užuodi, tačiau trečiasis etapas skiriamas vanojimosi procedūrai. Seansas, kuris trunka 15 minučių, skirtas galutinai įkaitinti organizmą, kad galėtum eiti bet kur, šokti ir į šaltą vandenį nepasigaudamas inkstų uždegimo. Aišku, šaltam vandeny nereikia būti ilgai. Kvalifikuotam vanojimui reikia 6 vantų, įgudusio pirtininko. Žmogui vėlgi turi būti malonu, negali žmogaus lupti“, – šypsosi iš gajų stereotipų A. Šalnaitis.

Po vanojimosi daromi įvairūs pilingai, odos atgaivinimo procedūros. „Yra daugybės variantų – aliejai, žolelės, medus, kavos tirščiai. Pirtis vėsta, žmonės ilsisi, moterys deda kaukes ant veido, toks galutinis atsipalaidavimas“, – teigė A. Šalnaitis.

Archaiška pirtis

Pirtys klasifikuojamos pagal kūrenimo būdą. „Juodoji – absoliuti klasika, 500 metų senumo variantas, dūminė. Balta yra uždaro tipo, ten švaru, dūmai nepatenka į aplinką. Dūminėje pirtyje vienoje patalpoje yra visos keturios stichijos. Tai didžiausias malonumas – neįtikėtinai geras garas, tikrai skiriasi nuo kitų. Jis vadinamas aksominiu – kartu ir karšta, ir nekaršta”, – aiškino pašnekovas.

Pirtininkams pirtis ne tiek pramoga, kiek ritualas, kuris padeda pajusti pirminį ryšį su savo kūnu, atkurti savo pirmapradę savastį.

A. Šalnaitis kolekcionuoja pirtis – turi pasą, kur savininkas pasirašo, kad pas jį buvai. „Neseniai buvau Zervynose, kaip vadino, pirčių motinoje. Tai XX a. pradžios pirčių pavyzdžiu pastatyta, iš rąstų, aplūžusi, apgriuvusi, dūminė, ant upės kranto, ten jokio vandens, jokio komforto, jokių dušų, tiktai Ūla. Bet pirtis nuostabi, kas supranta, žino, kad pirties širdis – krosnis. Nesvarbu, kokios grindys, gultai, jei krosnis gera – tu viską užmirši, nieko nematysi. Gali susidėti ventiliacijas, išsikalinėti ąžuolu – bet pirtis tiks tik draugams parodyti“, – šypsojosi A.Šalnaitis, pats turintis dvi pirtis – baltąją ir juodąją, kuria statė pats, savo rankomis.

Sima Kazarian