Nacionalinis transplantacijos biuras informuoja, kad mūsų šalyje registruojami potencialūs organų donorai, kurie, gyvi būdami, išreiškė valią po mirties tapti organų donorais, tai yra pasirašė sutikimą donorystei ir turi donoro kortelę.

 

Šakių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja Daina Bagdonienė teigė, kad keliolika žmonių yra kreipęsi į jų įstaigą ir užpildę prašymus po mirties būti organų donorais. „Buvo pora atvejų maždaug 1983-1984 metais, kai ir į Šakių ligoninę vyko transplantologų brigada, kai po sunkių traumų, esant nesuderinamiems su gyvybe pažeidimams, pacientų artimieji sutiko paaukoti mirusiųjų inkstus. Ši procedūra nėra paprasta – reikia specialios aparatūros, specialistų komandos, kad būtų konstatuota paciento smegenų mirtis, užtikrintas organo gyvybingumas, kol atvykusi brigada galės jį paimti, todėl dažniausiai organai transplantacijai paimami iš didžiosiose ligoninėse gydytų pacientų. Rajoninėje ligoninėje atlikti tai gana sudėtinga“,- kalbėjo D. Bagdonienė.

Kalbant apie Lietuvą, kiekvienas atvejis, donorystės bei transplantacijos proceso aplinkybės buvo skirtingos. Pirmojo donoro organai netiko transplantacijai dėl medicininių priežasčių. Antrojo donoro, turinčio donoro kortelę, saviesiems suvokti, kad artimasis mirė, laikas buvo per trumpas. Kalbėti apie organų donorystę su žmogumi, kuris nesuvokia artimojo mirties, yra neetiška. Žmogui, sužinojus pačią blogiausią žinią pasaulyje, patyrus artimojo netekties šoką, mąstyti apie papildomus dalykus, aiškintis donorystės ir transplantacijos proceso eigą – tiesiog per sudėtinga. Trečiojo donoro kai kurie audiniai ir organai buvo paimti transplantacijai. Apibendrinant šiuos atvejus, reikėtų akcentuoti labai svarbų dalyką – apie organų donorystę būtina pasikalbėti su artimaisiais – kad, nutikus nelaimei, šis klausimas nekeltų papildomų rūpesčių.

Iš viso sutikimus donorystei yra pasirašę 17 199 Lietuvos gyventojai. Tačiau didžioji dauguma organų donorų sutikimo donorystei nebūna išreiškę. Visais atvejais po žmogaus mirties sprendimą priima mirusiojo artimieji. Jiems apsispręsti dažniausiai būna labai sudėtinga, pagrindinis varginantis klausimas – jie nežino, ko būtų norėjęs mirusysis.

Kiekvienas pilnametis Lietuvos pilietis gali pareikšti sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Pareiškęs sutikimą žmogus gauna donoro kortelę. Donoro kortelę gali gauti asmuo, užpildęs sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Dėl sutikimo formos užpildymo asmuo turi kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantį bet kurios specialybės gydytoją.

Pagal galiojančius įstatymus, žmogus gali pasirašyti ir nesutikimą donorystei. Jo duomenys taip pat bus įvesti į duomenų bazę ir saugomi Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre. Nesutikimą donorystei yra pasirašę 54 žmonės.

Ne visose Europos šalyse yra donoro kortelės. Kai kuriose šalyse galioja kitokia tvarka – numanomo sutikimo modelis, kai žmogus laikomas sutinkančiu donorystei, jei nėra raštu pareiškęs kitaip (Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje).

 

„Draugo“ inf.