Kovo 7-ąją iškeldami daugiau nei 8 tūkst. pačių rankomis sukaltų inkilų miškininkai pasitiko sugrįžtančius paukščius. Prie tradicinės VĮ Valstybinių miškų urėdijos akcijos „Paukščiai grįžta namo“ prisijungė ir Šakių regioninio padalinio miškininkai, kuriems talkino Šakių „Varpo“ ir Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Kriūkų skyriaus moksleiviai.
Inkilų kėlimas – tik vienas iš pavyzdžių, kaip kiekvienas galime prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir gyvybingesnės, žalesnės aplinkos. Tad praėjusį savaitgalį ir vyko tradicinė, daugiau nei šimtmetį organizuojama, miškininkų puoselėjama inkilų kėlimo šventė.
Beje, šiemet iniciatyva dar ypatingesnė – pirmą kartą miškininkai visus inkilus sukalė savo rankomis.
Mūsų rajono miškininkai inkilus kelti kvietė greta Lekėčių esančiame Vincentavo ir Batiškių miške bei Šakių miškininkų atminimo ąžuolyne. Šiuose miškuose tą dieną buvo iškelta apie 80 inkilų. Pasak miškininkų, šį pavasarį iš viso Šakių regioninio padalinio miškininkai planuoja iškelti apie 350 inkilų.
Kovo 7 d. rytą miškininkai su pačių pagamintais inkilais talkininkų laukė prie Šakių miškininkų atminimo ąžuolyno, kuris pradėtas sodinti daugiau nei prieš 30 metų.
Kasmet inkilų kėlimo šventės nepraleidžia Šakių „Varpo“ mokyklos jaunieji miško bičiuliai su mokytoja Almute Ščajeviene.
Kaip ir kokį inkilą pagaminti įvairioms paukščių rūšims, kas juose gyvena, išsamiai papasakojo Šakių girininkijos specialistas Audrius Martinkevičius. Anot jo, inkiluose gyvena ne tik paukščiai, bet ir miegapelės, voverės, voragyviai, šikšnosparniai, širšės, į žemiau pakabintus inkilus sulipa net skruzdėlės.
„Mažiausi inkilai su vos trijų centimetrų skersmens landa skirti smulkiesiems paukščiams – kuoduotajai, mėlynajai zylei. Varnėno inkilas ir landa kiek didesni, tiesa, varnėnai miške retai peri. Keliam inkilus, skirtus miegapelėms. Anksčiau Lietuvoje turėjom keturias jų rūšis, tačiau ąžuolinė miegapelė yra išnykusi, paskutinės stebėtos 1957–1959 metais. Pelėdos nesuka lizdo ir neneša lizdinės medžiagos, todėl keliant joms inkilus būtina įberti drožlių, kad sudėti kiaušiniai negulėtų visiškai ant inkilo dugno“, – negailėjo patarimų A. Martinkevičius.
Anot miškininko, ten, kur natūraliai šikšnosparniai nesilanko, jiems taip pat sukonstruojami inkilai, tam naudojamos neobliuotos lentos, o kad šikšnosparniui būtų lengviau įsikibti į sienelę, padaromos maždaug milimetro gylio įpjovos. Beje, miškininkai pataria, kad visų inkilų vidinės lentos turėtų būti neobliuotos, kitaip paukščiai iš inkilo tiesiog neišlips.
Inkilų kėlimo akcijos dalyviai, pasiskirstę grupelėmis, pasklido po Batiškių mišką ir Miškininkų atminimo ąžuolyną, kur, pasitelkiant dvišakę kartelę, vieną po kito kabino į medžius inkilus. Miškininkų teigimu, inkilai smulkiesiems paukščiams keliami kas 30–50 metrų. Inkilus rekomendavo kabinti atsuktus į pietus, rytus arba pietryčius. Miškininkai paukščių namelius nuolat išvalo.
Zenonas iš Ritinių:
