Gegužės 13 d. Šakių r. savivaldybės kultūros ir meno taryba pirmininkės Rimos Rauktienės vardu raštiškai kreipėsi į Šakių „Varpo“ mokyklos direktorių Mindaugą Venckūną ir kitus asmenis, kuriems tema galėtų pasirodyti svarbi, dėl meno kūrinių mokykloje likimo. Į raštą sureagavo savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Bernardinas Petras Vainius, paraginęs apsilankyti mokykloje ir išsamiau susipažinti su situacija.
Toks apsilankymas įvyko antradienį ir, kaip teko įsitikinti, nuogąstavimai, kad dalies meno kūrinių nebėra, pasitvirtino, nors dar sausio mėnesį kalbintas M. Venckūnas dievagojosi, kad „niekas nei istorijos, nei meno kūrinių naikinti nežada“.
Priešistorė
Sausio 21 d . „Draugo“ straipsnyje „Įspėjamieji signalai nepasitvirtino: istorijos ir meno kūrinių naikinti nežada“ jau rašėme apie nuo praėjusio rudens sklandančius gandus, jog kėsinamasi naikinti per Meno dienas sukurtus kūrinius – tarp jų ir į garsaus ne tik Lietuvoje tapytojo Jono Daniliausko kartu su mokiniais ant mokyklos sienų pieštus piešinius. Mokyklos vadovas M. Venckūnas tuomet teigė, kad visi šie nuogąstavimai neturi pagrindo, vedžiojo po mokyklą rodydamas minimus kūrinius, tikino, kad nors mokykloje ir vyksta atnaujinimo darbai, nieko naikinti nežada. 
Antradienį besilankiusieji „Varpe“ stabtelėjo ties visais aptartais kūriniais. Algimanto Vorevičiaus triptikas „Pažinimo kelias“, sukurtas sgrafito technika 1992 m., remonto metu taip pat nukentėjo. Autorius jau ne kartą siūlė ant jo taip pat užsukti gipso kartono plokštes. D. Pavalkio nuotr.
Gandai nesibaigė
Tačiau į antrąjį šiais metais posėdį susirinkusi Kultūros ir meno taryba ir vėl grįžo prie šios temos, nes įpusėjus gegužei radosi vis daugiau informacijos ir faktų, kaip teigiama mokyklos vadovui nusiųstame rašte, „liudijančių rajono kultūros bendruomenei visiškai nepriimtiną „Varpo“ mokyklos vadovybės požiūrį į mokyklos istoriją, čia besimokiusių vaikų kūrybą ir apskritai į visą tvyrojusią dvasią, sudariusią prielaidas mokyklai pelnytai vadintis meniškos krypties mokykla“. Ten minimas ne vien J. Daniliauskas, bet ir kiti mūsų krašto kūrėjai – Algimantas Vorevičius, Kęstutis Dovydaitis, Vidas Cikana. Jų darbai esą taip pat arba buvo sugadinti, sunaikinti, parduoti metalo supirkėjams, arba nutempti į mokyklos rūsyje esančią galeriją.
Nemano padaręs grieką
Antradienį mokykloje visą delegaciją pasitikęs ir tą dieną gimtadienį šventęs „Varpo“ direktorius M. Venckūnas ironizavo, kad gavo „neblogą dovaną“. Jis iškart pasiūlė eiti per mokyklos erdves ir patiems apžiūrėti meno kūrinius ir jų likimą.
Direktoriaus kabineto siena, ant kurios daugybę metų buvo J. Daniliausko ir mokinių nutapytas arklys, tempiantis pilną vaikų vežimą, dabar akinančiai balta. Užsuktos gipso kartono plokštės.
„Galbūt tai yra griekas, bet aš nemanau, kad tai griekas. Ta siena buvo įskilusi, buvo pradėję trupėti dažai“, – aiškino mokyklos vadovas ir pripažino, kad mezgė dialogą su pačiu dailininku, siūlė netgi už edukaciją sumokėti, kad tik šis piešinį perkeltų ant trečiame mokyklos aukšte esančios sienos. J. Daniliauskas tada jam pasakęs, kad nieko keisti nematąs reikalo ir su pasiūlymu nesutiko.
Remontuojant kabinetą, sienos keitėsi ir piešinys, pasak direktoriaus, „niekaip nesižiūrėjo“.
„Ilgai svarsčiau, ką daryti, ir pasikvietęs fotografą Vidą Venslovaitį paprašiau panoraminės piešinio nuotraukos“, – sakė M. Venckūnas.
Čia neva tam atvejui, kad gal kada dailininko nuomonė pasikeis ir jis sugalvos priimti anksčiau minėtą pasiūlymą. Paskui M. Venckūnas vardijo kitų kūrinių likimus: medinis skulptoriaus K. Dovydaičio „Suktukas“ atsidūrė rūsyje, nes kėlė grėsmę žaidžiantiems vaikams, nenorėjo „rizikuoti, kad užkristų, ir prisiimti atsakomybę už nelaimę“. Sužinojęs kūrinio likimą, skulptorius darbą norėjo atsiimti, bet mokyklos vadovybė atsisakė atiduoti, „nes tai dovana mokyklai“. Galbūt ateityje bus nulietas naujas pamatas ir jis pradės naują gyvavimo erą, kurios, deja, nesulauks K. Dovydaičio kurtos metalo gervės. Jos irgi buvo per pavojingos ir „nuskrido“ į metalo supirkėjų podėlius. V. Cikanos akmens ir medžio darbas taip pat buvo, pasak mokyklos vadovo, gavus kūrėjo leidimą, liaudiškai tariant, išparceliuotas – liko tik akmeninės skulptūros dalys, kurios nuneštos į mokyklos žiemos sodą. Kaip ir esame minėję sausio mėnesį publikuotame straipsnyje, per remontą apniokotas ir A. Vorevičiaus kurtas sgrafito triptikas. Šį, kaip ne kartą susitikimo metu paminėjo pats autorius, gali „irgi gipskartonį užsukti ir bus baigta kalba“. Tiesa, apie sgrafito restauraciją su A. Vorevičiumi buvo anksčiau kalbėta, bet ji per brangi.
„Emocijos dabar per karštos, todėl su tomis sienomis nieko nedarome, nes ko imamės, tas būna visai kitaip suprantama“, – replikavo M. Venckūnas. O kai išgirdo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Dariaus Aštrausko klausimą, „kodėl direktoriaus kabinete negalėjo likti paveikslas?“, iškart atšovė retoriškai: „Jei butui dvidešimt metų, ar jo neremontuotumėt?“
Tiesa, ne visi žymaus menininko kūriniai buvo pasmerkti sunaikinimui – Mindaugas Venckūnas parodė ir tuos, kuriuos pavyko išsaugoti, pasakojo, kaip kruopščiai prie jo darbavosi dailės mokytojos. D. Pavalkio nuotr.
Išplėštas mokyklos istorijos puslapis
Su meno kūriniais išties sudėtinga, pripažino ir žodį gavęs A. Vorevičius, nes vieniems patinka popsas ir „Eurovizija“, kai kiti mieliau klausosi klasikinės muzikos.
„Mokyklose pastebiu daug menkaverčio meno, bet čia jau kalba eina ne apie vieną, antrą ar trečią meno kūrinį... Čia kalba eina apie tai, kad ant šitų sienų yra mokyklos istorija, ir jeigu tu kurį nors puslapį išplėšei, tai taip išeina, kad ta istorija jau yra suluošinta“, – sakė jis.
A. Vorevičius įsitikinęs, kad jeigu J. Daniliauskas būtų matęs, kad tam piešiniui reikalingas elementarus patvarkymas, greičiausiai būtų tai ir padaręs, o ir sprendimų, kaip išsaugoti kūrinį, galėjo būti įvairių – kad ir, tarkime, padaryti rėmą ir palikti mokyklos istoriją. Jei nepatinka asmeniškai, A. Vorevičius siūlė tiesiog nusukti stalą į kitą pusę. K. Dovydaitis yra iškėlęs mintį, kad netgi galima padaryti užuolaidas ir atitraukti jas tik esant svečiams.
„O gal viskam tiesiog ateina galas, pabaiga?.. Galbūt šiuolaikiniame kataklizmų pasaulyje ta mokyklos istorija ir nėra labai vertinga, bet kada nors kažkam bus. Mokiniams, kurie išėjo, tai yra brangu ir artima. Reikia saugoti tai, kas vertinga, o Daniliauską – tai be jokių kalbų! Čia bet kas džiaugtųsi turėdamas tokių piešinių savo erdvėse. Dėl skulptūrų irgi buvo galima išspręsti, jeigu tik randi noro... Aš tiesiog nežinau, tiesiog gaila, kad žmonės nemato. Vis dėlto visur rūmuose ir dvaruose, kad ir aptrupėję vertingi dalykai paliekami ir žmonės žiūri į juos tol, kol viskas savaime sunyksta...“ – jausmingą pamąstymą baigė A. Vorevičius.
Pamąstymai ir atviri klausimai
Apėję mokyklos erdves, apžiūrėję remontus ir kas po jų išliko/neišliko, delegacijos nariai netruko įsivelti į diskusijas duetais. Pamąstymų buvo įvairių: ir apie tai, kad direktoriui išties sunku rasti optimalų sprendimą, nes menininkai restauruoti darbų nesiima, o laikas bėga ir reikia koja kojon eiti su juo. Kiti gi svarstė, iš kur žinoti, kuris objektas jau turi meninę vertę, o kuris nebe, kas tai apsprendžia. Kad sunku žinoti, kaip elgtis tokiais atvejais, pripažino ir Kultūros ir meno tarybos pirmininkė R. Rauktienė, bet kad tai mokyklos istorija ir kad jos nereikėtų niokoti – abejonių nekyla.
„Galbūt buvo ir kiti sprendimo būdai galimi... Aš net nežinau, kokia mūsų misija – tikriausiai reiktų kūrinius inventorizuoti, kad nesikartotų lietuvaitės alėjoje likimo vingiai, kai ji buvo nuversta. Tada juk paaiškėjo, kad ji nežinia kam, o tiksliau – niekam nepriklauso“, – svarstė R. Rauktienė ir neslėpė, kad jai tiesiog gaila dėl šitaip susiklosčiusios situacijos mokykloje.
„Varpo“ mokyklos tarybos pirmininkė Lina Tarnauskienė dalijosi savo įžvalgomis ir kaip teisininkė, ir kaip menotyrininkė. Ji iškėlė mintį, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kieno balanse yra šie meno objektai.
„Problema yra mūsų visų, ne vien direktoriaus“, – įvardijo ji ir toliau tęsė mintį apie būtiną inventorizaciją. Pasak L. Tarnauskienės, kai turto savininkas yra savivaldybė, tai ji ir turėtų apspręsti, koks režimas taikomas konkrečiam meno objektui, ji aiškino: „Teisiškai sutvarkome visus klausimus, mokykla tampa to turto valdytoja, savivaldybė pasako, kad tai saugotinas dalykas, jam numato lėšas... O kas dėl sentimentų, tai čia dėl jų niekas nesiginčija.“
Diskusija apie tai, kas įvyko „Varpe“, tarp mokyklos sienų nesibaigė – ji persikėlė į tą pačią dieną vykusį Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdį. Savo nuomonę apie sunykusius ar sunaikintus meno kūrinius telefonu redakcijai išdėstė nusivylimo „dėl skausmingo meno naikinimo“ neslėpdamas V. Cikana.
Susirinkusieji garsiai svarstė, kad įvykusius faktus dar reikia suvirškinti, o išsakytas mintis patiems iniciatoriams susisteminti, kad panašios situacijos nesikartotų ateityje.
...Jau rytoj „Varpas“ bus pilnas esamų, buvusių arba, kaip mėgstama sakyti, amžinų dramistų. Tos mokyklos sienos, kad ir kiek sluoksnių gipso kartono ant jų prisuks, bus pilnos istorijų, atsiminimų, sentimentų, paslapčių ir to, kas išsaugota brangiausiame – širdies vertybių registre.
Eduardas iš Griškabūdžio:
