Įsivaizduokite, esate paauglio mama ar tėtis ir pirmadienio vidurdienį iš savo atžalos gaunate žinutę: „Labas, man pasiūlė narkotikų. Ką daryti?“ Tikėtina, kad trumpam atima amą ir paskubomis telefone spaudote protingą ir teisingą atsakymą, kol galvoje sukasi galybė blogiausių scenarijų. Gerai, kad netrukus atkeliauja palydinti žinutė: „Viskas gerai – čia tik socialinis eksperimentas.“
Ne pamokyti ar pabarti, o pasikalbėti
Pirmadienį VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos aktų salė buvo pilnutėlė, o gimnazijoje apsilankęs kaunietis pareigūnas Dalius Mackela ir bendruomeninių savarankiškumo namų „Kelkis“ įkūrėjas Vaidas Venslovas bei juos atlydėjusi ir renginį moderavusi Justė Gaučaitė su jaunimu leidosi į dialogą narkotikų vartojimo prevencijos tema. O jei dar aiškiau – jie dalinosi tikro gyvenimo nepagražintomis istorijomis, kurios vertė susimąstyti apie pasirinkimus, (ne)buvimą chebroje ir vertybes. Gimnazistai gyvame pokalbyje su svečiais gal ir nebuvo itin aktyvūs, tačiau kadangi jiems buvo sudarytos sąlygos anonimiškai dalyvauti apklausoje ir tokiu pat būdu užduoti rūpimus klausimus, šioks toks vaizdas apie bendrą situaciją rajone galėjo susidaryti. D. Mackela atviras, pirmuosius pokalbius apie narkotikus jau reiktų pradėti gal net baigiantis pradinėms klasėms, kai ruošiamasi nuo „mokytojos-mamos“ pereiti į penktąją klasę, kur prasideda kitoks mokyklinis gyvenimas. Pasirodo, pirmieji pavartojimai jau fiksuojami tarp dvylikamečių. D. Mackela yra vienas iš labiausiai pažįstamų policijos veidų šalyje – charizmatiškas, atviras ir svarbiausia, kaip sako pats, po ugdymo įstaigas važinėja ne norėdamas pabarti ar pamokyti jaunimą, o atvirai pasikalbėti.
„Jaunimas mus moko to net nežinodamas, mokomės vieni iš kitų. Mes nežinome visų atsakymų, bet galime pasidalinti patirtimi, pripažinti tiesą ir iš jos mokytis“, – sako pareigūnas.
Pirmadienį VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos aktų salė buvo pilnutėlė, o gimnazijoje lankęsis kaunietis pareigūnas Dalius Mackela (stovi) ir bendruomeninių savarankiškumo namų „Kelkis“ įkūrėjas Vaidas Venslovas (sėdi pirmoje eilėje) dalinosi tikro gyvenimo nepagražintomis istorijomis, kurios vertė susimąstyti apie pasirinkimus, (ne)buvimą chebroje ir vertybes. D. Pavalkio nuotr.
Chebra ir patyčios
Atvirumas dažniausiai sukelia daug emocijų ir savotiškai nuginkluoja. O tai paveiku. D. Mackela ant stalo dėjo savo gyvenimo kortas. Dabar jis trijų vaikų tėtis, aktyviai dalyvaujantis bažnyčios bei visuomenės gyvenime, ruošia būsimus policininkus, o laisvalaikį dovanoja jaunimo ugdymui. Tačiau toks pavyzdingas jis buvo ne visada. Paauglystėje Dalius pats ne sykį susidūrė su policija, tik… visai iš kitos pusės. Trainiojosi su chebra, jautėsi kietas, leisdavosi į abejotinus reikalus, o kai įvyko muštynės su mokyklos direktoriumi... po šio incidento jo priimti nebenorėjo jokia Kauno mokykla. Buvo ir kitų plonyčių ribų, kai grėsė nepilnamečių kolonija.
„Paauglystė yra susijusi su daug dalykų – pasirinkimais, išbandymais, savęs ieškojimu, pasitikrinimu, ar turi savo nuomonę, ar eini su chebra. Kažkuriuo laikotarpiu man buvo pakeliui su chebra, nes joje jautiesi stipresnis, kietesnis. Bendrai kyla visokių minčių, kurios kartais nuveda per toli. Aš ten buvau pats nuėjęs, bet, ačiū Dievui, pradėjo spausti sąžinė, mačiau, kaip dėl mano elgesio pergyvena tėvai ir pagalvojau, kad jie tikrai nėra to verti taip mane mylėdami“, – be užuolankų kalbėjo pareigūnas.
D. Pavalkio nuotr.
Jis vieną po kitos bėrė tikras ir šokiruojančias istorijas iš jo, kaip pareigūno, kasdienybės. Deja, didžioji dalis jų baigiasi liūdnai. Ir kartais net vienas vienintelis pabandymas svaigintis, „nes šiandien pas vieną iš chebros plotas pasibaigia... morgo automobilyje, nes „bendražygiams“ drąsos laiku iškviesti greitąją medicinos pagalbą neatsirado. Visi dėjo į padus“.
D. Mackela, pamatęs, kad gimnazistų anoniminėse anketose ryški patyčių tema, prisiminė ir dar vieną sukrečiančią istoriją. Tiesa, ji baigėsi be morgo automobilio, bet pasidžiaugti, deja, taip pat nėra kuo. Kartais žmones pabandyti paskatina skausmas, kurį sukelia šalia esantys. Kad ir klasioko/ės frazė keturiolikmetei – gal kiek kuklesnei už kitus mergaitei: „Tu, ryža, niekada nesusirasi berno!“ Ta frazė, plius vienas lemtingas vakarėlis ir ją klasiokai jau „gydo“ svaiginančiomis medžiagomis. Mergaitė užsikabina, tampa priklausoma, bėga iš namų, kol nevilties pagauta jos mama tiesiog prekybos centre prašo D. Mackelos pagalbos, bet viskas vis tiek baigiasi Kauno klinikų vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje su diagnozėmis, kurių gydytojas net nedrįso įvardyti mamai. Tai merginai, pasakoja svečias, dabar per dvidešimt, bet ji neturi svajonių, nemato šviesos, nuolat gydosi traumas.
D. Mackela įsitikinęs, kad kiekvienas esame atsakingas už tai, kad patyčių skausmas neplistų, o jį stabdyti reikia dar jam neprasidėjus. Bet dažniausiai jau stipriai vėluojame ir tenka kovoti su pasekmėmis. Todėl kaskart reikėtų labai gerai pagalvoti prieš sakant bajerį, nes riba tarp jo ir patyčių kartais punktyrinė.
Bendruomeninių savarankiškumo namų „Kelkis“ įkūrėjas Vaidas Venslovas. D. Pavalkio nuotr.
Apie savas ir svetimas klaidas
„Kvailas mokosi iš savo klaidų, protingas – iš svetimų“, – šia liaudies išmintimi antrąją susitikimo dalį pradėjo Vaidas Venslovas. Iš penkiasdešimties savo gyvenimo metų keturiolika jų vyriškis praleido kalėjime, bemaž porą dešimtmečių vartojo narkotikus, jais prekiavo. Iš praėjusio gyvenimo pasekmių akivaizdžiausia bene vienintelė detalė – prarasta ausis ir, patikėkite, ta praradimo istorija tikrai primena epizodą iš filmo apie narkotikų prekybą... O visa kita Vaido veide šviesu, nes jis surado savyje jėgų pradėti gyvenimą iš naujo. Išsivaduoti nuo blogybių jam padėjo tikėjimas – iki tol, pasakojo svečias, jis Jėzumi Kristumi netikėjo, todėl ir visi bandymai reabilituotis, vaikščioti į terapijas buvo bergždi. O dar tas kalėjimas...
„Jis žmonių nekeičia...“ – atviras V. Venslovas ir priduria, kad kai prieš dešimtmetį žiemą jis paskutinį kartą buvo paleistas iš kalėjimo, jautėsi taip beviltiškai, kad nebenorėjo gyventi. Broliai kapucinai jam atvėrė Gailestingumo namų duris, tačiau pasigirdus minčiai, kad gal „Dievas jam padės“, Vaidas buvo labiau nei skeptiškas: „Galvojau – kokia nesąmonė! Kaip man gali padėti Dievas, kurio nėra?!“
D. Pavalkio nuotr.
Bet tuose namuose išgirdus vienuolį brazdinant gitarą ir giedant giesmę, V. Venslovo širdis pradėjo šilti, užgimė viltis, kad pagalbos tikrai gali sulaukti. Tą giesmę jis, beje, sugiedojo ir gimnazistams. Sulaukė aplodismentų, nes giesmės žodžiai iš Vaido lūpų suskamba kitaip... Klausantis jo, sunku suvokti, kiek gali tilpti vieno žmogaus gyvenime. Tačiau žinutė buvo ištransliuota kuo aiškiausiai: kova su priklausomybėmis yra sudėtingas ir ilgas procesas, bet išsilaisvinti iš šios naštos tikrai įmanoma, ypač jei dedi pastangas ir turi palaikančią aplinką. Vaidas dabar savo įkurtuose bendruomeninio savarankiškumo namuose „Kelkis“ padeda į gyvenimą kabintis įvairių priklausomybių turintiems žmonėms.
Paskaitos pabaigoje svečiai dar skyrė laiko atsakyti į klausimus, kurių nebuvo gausu, tačiau iš jaunimo teko išgirsti, kad kai kurios išgirstos istorijos visai rimtai supurtė... O viską vainikavęs socialinis eksperimentas greičiausiai bent trumpam supurtė ir gerokai platesnį ratą žmonių už gimnazijos salės ribų. Kol viena dalis socialinio eksperimento dalyvių žmogui, kuriuo beatodairiškai pasitiki, rašė labiau gąsdinančią žinutę apie pasiūlytus narkotikus, kita gi artimuosius pradžiugino trimis labiausiai širdį šildančiais žodžiais: „Aš tave myliu.“ To atsisveikindamas linkėjo ir D. Mackela – mylėti aplink save esančius, neskaudinti bei gyvenime rinktis teisingus kelius ir išmintingus sprendimus.
Renginį Šakiuose inicijavo Šakių rajono savivaldybės narkotikų kontrolės komisija. Į jį buvo kviečiami visų rajono ugdymo įstaigų mokiniai ir mokytojai. Dalyvavo per 200 VDU Šakių „Žiburio“ bei Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijų mokinių.
D. Pavalkio nuotr.
Eduardas iš Griškabūdžio:
