„Šis spektaklis tikrai paskutinis! Atsijungsiu nuo sistemos“, – pabrėždama žodį „tikrai“, šmaikščiai, bet ir su tam tikra nostalgija, praėjus kelioms dienoms po „Varpo“ dramos studijos kūrybinės veiklos 35-osios sukakties paminėjimo, patikina jos įkūrėja ir vadovė Vilija Meškaitienė. Praėjusį šeštadienį „Varpo“ mokyklos aktų salė tiesiog lingavo – nuo emocijų ir ovacijų, ji skendo geltonų rožių jūroje, prisiminimuose ir šiltuose apsikabinimuose, skambant pažadui nei nuo teatro, nei vieniems nuo kitų neatsijungti.
Atjunk ir išsikalbėk
Paminėti „Varpo“ dramos studijos 35-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejų susibūrė, kaip save mėgsta vadinti, amžinieji dramistai bei šios studijos kūrybos gerbėjai. Kai pagalvoji, kad yra tokių šeimų, kuriose ir tėvai, ir vaikai, žinoma, tik skirtingu laiku, dalijosi ta pačia scena, supranti, kad nueita nemaža atkarpa. Šventė prasidėjo premjeriniu spektakliu pagal rašytojos Rebekos Unos romaną „Atjunk“. Tai tarsi simbolinis kvietimas atsijungti nuo skubos, technologijų ir vėl grįžti prie žmogiškojo ryšio, nes prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kur nelikę pojūčių nei jausmų, sunku. Tai istorija apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje, o ten jau nebūtų nei laipiojimo po medžius, nei tikrų knygų skaitymo, nei apsikabinimų ar bučinių. Spektaklio tema greičiausiai ne vieną privertė susimąstyti apie daug esminių dalykų, o nespėjus mintims įsibėgėti, jaunieji dramistai jau per literatūrinės kompozicijos „Išsikalbėk“ žodžius kvietė gilintis į vaikų ir tėvų santykius. 
Visos didelės kelionės prasideda nuo pirmojo žingsnio. Dramos studijos kelias prasidėjo nuo šių kūrybingų, drąsių ir iššūkių nepabūgusių žmonių (iš kairės) – Stanislovo Grušio, Vilijos Meškaitienės ir Vito Daniliausko. V. Venslovaičio nuotr.
Sugulė į knygos puslapius
Kad istorija neišsibarstytų, ją būtina po trupinį surankioti. Titaniško darbo tuos trupinius paversti gausiai nuotraukomis iliustruota knyga ėmėsi prie dramos studijos ištakų pats pirmasis stovėjęs Stanislovas Grušys. Jis taikliai pastebėjo, kad to, kas šeštadienį vyko „Varpe“, nebūtų be kelių dalykų: be šios mokyklos, čia susitikusių žmonių ir jų noro kurti tai, kas miela širdžiai. Kokiomis ovacijomis buvo lydimas kiekvienas tos knygos puslapis! Beje, kol kas sukurtas tik virtualus variantas, bet dramos studiją sveikinusieji rajono valdžios atstovai lyg ir pažadėjo, kad pasaulį išvys ir popierinis.
Žinoma, kiekvienas knygos puslapiuose ieškojo savo atvaizdo, savo kartos žmonių, atsiminė, kuriame spektaklyje ir ką vaidino, kokie baidarių žygiai būdavo (sako, kad nuplaukti net 554 km), o kur dar išvykos į užsienį ir jas lydėję nuotykiai. Juoko dėlei buvo bandyta suskaičiuoti kilometrus, kuriuos Vilija susuko reisuodama Šakiai–Kaunas ir Kaunas–Šakiai. Jų gal ir iki Mėnulio užtektų... O jei dar prie jų pridėtume visas nerimo, nemigo ir jaudulio naktis? Tačiau Vilijos akyse tą vakarą spindėjo tik džiaugsmo ašaros – juk per 35-erius metus pavyko pastatyti 37 spektaklius, 25 literatūrines kompozicijas, 15 fotosesijų, o dramistais save vadina 555-ios teatro paragavusios dūšelės. 
Per 35-erius metus dramos studiją – kas ilgiau, kas trumpiau – lankė 555 dramistai. Visi jie, dalyvavusieji šventėje, buvo pakviesti į sceną. V. Venslovaičio nuotr.
Tai ne online būsena
„Varpo“ dramos studija man buvo ir yra daugiau nei darbas – tai šeima, kurioje svarbiausia jausti vienas kitą, pasitikėti žmogumi ir scenoje, ir gyvenime. Džiaugiuosi, kad esate šalia – kūrybingi, gyvi, tikri. Aš niekados neatsijungsiu nuo Jūsų, dramistai, nes tai neįmanoma“, – priimdama gausybę sveikinimų jausmingai kalbėjo V. Meškaitienė ir dėkojo visiems, o ypač tiems, kurie nuo pat pradžių ėjo kartu ar prisijungė pakeliui – buvusiam ilgamečiam mokyklos direktoriui Vitui Daniliauskui, davusiam žalią šviesą mokykloje skleistis teatrui ir padėjusiam įveikti visus sunkumus, nuolatiniam ramsčiui ir palydovui S. Grušiui, scenografams ir dailininkams Audronei ir Algimantui Vorevičiams, choreografei Laurai Saunorienei, vadybą puikiai įvaldžiusiam Alvydui Grinkevičiui, viską meistriškai nuotraukose užfiksavusiam Vidui Venslovaičiui. Padėkos žodžių iš Vilijos lūpų tą vakarą skriejo ir į daugiau širdžių, nes tai buvo vakaras, kuris, nori to ar ne, buvo 35-mečio reziumė.
„Tegul ši knyga liudija ne tik praeitį, bet įkvepia ateičiai. Tai įrodymas, kad mokykla be teatro, šokio, muzikos, dailės tėra tik pastatas, o mokykla, kurioje menas yra autoritetas, išaugina kūrybišką, gebantį mąstyti, turintį galių kurti savo ir Lietuvos ateitį žmogų“, – kalbėjo ir kartu mokyklai linkėjo V. Meškaitienė. 
Smagioji šventės dalis – vaišės. Rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius dramos studijos vadovei Vilijai Meškaitienei padėjo raikyti tortą, kurį atvežė dovanų. Šakių r. savivaldybės nuotr.
Scena netruko prisipildyti sveikintojų – padėkos, dovanos skriejo ir iš Seimo nario Dariaus Jakavičiaus, su simbolinėmis dovanomis atskubėjo ir rajono savivaldybės atstovai, bet didžiausia dovana minint tokius jubiliejus juk yra žmonės ir jų ryšiai.
„Artumas – ne online būsena, o buvimas čia, su žmonėmis“, – teiginys, skambėjęs šventės kvietime, tą vakarą akivaizdžiai buvo su kaupu įgyvendintas. O kai nuo sugužėjusių buvusių ir esamų dramistų scenoje net aptemo, unisonu nuskambėjo savotiška dramos studijos malda tapęs „man gerai, tau gerai, mums visiems labai gerai“. Taikliai buvo pajuokauta, kad ši šventė visai galėtų vadintis ir šv. Vilijos bei šv. Stanislovo atlaidais.
Smagus šurmulys iš aktų salės persikėlė į nostalgiškais kvapais viliojančią mokyklos valgyklą. Kugelis ir tortas, asmenukės su seniai matytais ir jau kur kas mažiau oficialūs pokalbiai buvo dar net ne šventės pabaigtuvės, nes pačių atspariausių dar laukė ir dūzgės, kurios, kaip teigia slapti šaltiniai, nutilo jau pro švitimą...
Eduardas iš Griškabūdžio:
