Lukšių Vinco Grybo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Karolina Grockienė neseniai kaip kviestinis svečias dalyvavo katalikiškų šeimų stovyklos vakare, kur dalijosi mintimis apie skaitymą. Tad jos pranešimu apie vaikus-superherojus ir ne tik dalijamės ir su „Draugo“ skaitytojais.
Mūsų ateities pasaulis didžiąja dalimi priklausys nuo to, ką skaito šių laikų jaunimas. Noriu patikslinti šią Astridos Lindgren mintį: ne ką skaito, o ar apskritai skaito. Tęsiu A. Lindgren žodžius: vaikystė be knygų – ne vaikystė. Tai tas pats, kas būti už pasaulio durų, kuriame tiek džiaugsmo ir magijos.
Įsivaizduokite, stovėti anapus gražiausio pasaulio durų ir matyti tik jų rankeną...
Visi žinote tą paveikslėlį, kuris vaizduoja, kaip du žmonės žvelgia į pasaulį: vienas nosį įbedęs į plytų sieną, o kitas, pasilipęs aukštai, regi nuostabiausią visatą už tos pačios mūro sienos. Ant ko pasilipęs pastarasis žmogus? Ant knygų, žinoma.
Mano dukros mėgsta apsirengti Žmogaus voro kostiumus ir gelbėti pasaulį. Tiesiog nubėga į viršų, persirengia, ir štai jos jau nebe Adelė ir Liepa, o Spider-woman ar kaip čia reikėtų pasakyti? Vaikai, uždengdami savo veidą ar paslėpdami kasdienius rūbus, įjungia vaizduotę ir persikelia į kažkokią kitą dimensiją, kur tikrasis „aš“ tampa mano norimu „aš“. Kostiumas iš Vinted už 5 eurus yra tarsi mygtukas. Ir tas mygtukas yra labai labai galingas.
Žaidimas ir vaizduotė šiandien yra Nr. 1 įrankis kalbant apie asmenybės ugdymą. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje būtent žaidimai (ne tik kompiuteriniai, bet ir stalo, o nuo mažų dienų – lego kaladėlės) deklaruojami kaip svarbiausias Z kartos įrankis siekiant žinių.
Darius Kniūkšta, žaidimų youtuberis (o youtuberis apskritai yra viena iš labiausiai pelningų, norimų ir šiuolaikinio jaunimo siekiamų profesijų; taigi jeigu jūsų sūnus ar dukra sako, kad nori būti youtuberiu, nenuneikite tos svajonės), ieško įvairiausių būdų, kaip žaidimai galėtų padėti mokytis. Jis išskiria tris pagrindinius kompiuterinių žaidimų privalumus (dėmesio, jaunuoli, tai gali būti labai geri argumentai, kai norėsi CS įsijungti): 1) jie padeda rasti sprendimus ir spręsti problemas, 2) ugdo emocinį intelektą (vaikas nebijoti klysti, formuojamas teigiamas požiūris į klaidas), 3) padeda pažinti save, atrasti, kur esi stipriausias.
O vaidmenų žaidimai be galo svarbūs vaikystėje. Su pirmąja dukra labai nemėgau netvarkos, chaoso, triukšmo. Gimus antrajai dukrai džiaugiuosi kiekviena jų abiejų kūrybinės netvarkos akimirka (gerai, beveik kiekviena).
Taigi mūsų namuose Žmogus voras šiais metais muša visas populiarumo viršūnes, o tai yra mažų mažiausiai keista, nes mergaitės paniškai bijo vorų (o tėti, padėk, kampe voras suka musę!). Namuose tikriausiai visa Marvel armija – Halkas, Pantera, Toras, Geležinis žmogus, Žmogus voras, Kapitonė Marvel, Daktaras Streindžas – atsirastų, jei tik Vintede geriau pasikuisčiau… 1938 metais JAV pirmą kartą pasirodęs komiksas apie Supermeną tapo toks populiarus, kad susprogdino komiksų rinkos burbulą ir lyg iš gausybės rago pasipylė mažai teksto-daug paveikslėlių turinčios knygelės. Valio. Vaikai taupė, ieškojo būdų užsidirbti, taupė kišenpinigius, mainėsi, pirko ir į namus nešėsi stirtas komiksų knygelių, kad sugriuvę ant kilimų ir atsivertę knygeles įsijaustų į pasaulio gelbėtojo rolę. Aš galiu išgelbėti pasaulį. Įsivaizduojate, kiek galios vaiko rankose tada atsiranda…
O šiandienis jaunimas taip pat daug svajoja. Sakysite, nori tik išorinio grožio ir madingų daiktų? Aš nesutiksiu. Jei išgryninsime jauno žmogus svajones, pamatysime, kad vienintelis dalykas, ko jis iš tiesų nori, tai mylėti ir būti mylimas. Myliu save – myliu ir aplink save esančius. Tuos, kurie kartu su manimi gyvena čia ir dabar. Tuos, su kuriais aš kartu ateityje ugdysiu galbūt dar kitokią kartą, tačiau ir ji nebus nei blogesnė, nei geresnė negu ši. Apskritai nustokime demonizuoti šių laikų vaikus, jaunimą. Šių laikų pasaulį. Jis yra toks - ir taškas. Ir nieko nėra blogiau, jei iš pažiūros apatiškam paaugliui atsistoję moralizuosime, kad mano vaikystėje tai taip buvo, o tu toks nedėkingas, nes viską turi, nieko nevertini. Ir dar pagrūmosime. Viso gero ryšiui, kuris buvo iki tol. Jeigu apskritai buvo. Todėl aš niekada (gerai, beveik niekada) nemoralizuoju.
„Duokite vaikams meilės, daug meilės, dar daugiau meilės, ir sveikas protas ateis savaime“, – sakė kas? Astrid Lindgren. Apie meilę šįmet svarstė ir abiturientai. Viena iš rašinio temų buvo „Ar meilė keičia žmogų?“ Kaip jūs į šį klausimą atsakytumėte?
Viena iš tėvų meilės išraiškų vaikams galėtų būti… skaitymas. Skaitykite savo vaikams. Skaitykite su jais kartu. Skaitykite vienas pats terasoje ar kambaryje. Skaitantys tėvai – skaitantys vaikai. Ir ši pajauta yra dvasinė galia. Suprantate, vaikas be pasakų vaikystėje – tai tam tikra dvasinė negalia. Laimingi vaikai, girdėję prieš miegą pasaką. Svarstau, kiek mano mokinių namuose skaito savo malonumui…
Aš nesiekiu didelių laimėjimų, bet be galo džiaugiuosi mažais pasiekimais. Kai prie manęs prisėda šalia dukra su knygele rankoje ir apsimeta, kad skaito pati, nors jai dar tik treji – tai mano mažas-didelis pasiekimas. Sakysite, kas iš to? Kažkada kolegei guodžiausi, kad ne knygų, o filmukų mano dukros nori. Telefono. O tomis knygelėmis, kurios lentynoje dulka, nesidomi. Tai aš čia dėl savęs „Grybų karą“, „Ledinuką“, „Rudnosiuką“ pirkau? Nesijaudink, – sakė draugė, – pamils knygas. Svarbiausia yra tai, kad jos mato, kaip tu skaitai. Mano vyrui 38 metai ir knygas jis pamilo vos prieš kelerius metus. It’s never too late. Štai kuo aš džiaugiuosi. Ir ta netvarka bei išmėtytais Žmogaus voro kostiumais. Irgi džiaugiuosi.
Ir dar kuo norėčiau pasidžiaugti, o šiaip aš labai mėgstu džiaugtis, tai jaunais žmonėmis, su kuriais dirbu. Labas rytas, Lietuvos ateitie, – sakau nuskambėjus skambučiui. Maži suaugėliai – taip aš juos vadinu. Penktokai, šeštokai ir visas tas skaitymo skatinimas. Tiesiog šiais mokslo metais supratau, kad kiek aš įdėsiu, tiek turėsiu. Taigi rugsėjį pasiryžusi išugdyti meilę knygoms mokslo metų pabaigoje raškiau vaisius: klasės stende kiekvienam mokiniui po balionėlį, o tame balionėlyje – perskaitytų knygų sąrašas. Keli balionėliai pustuščiai. Tai netgi labai normalu. Tačiau daugelyje – po 7–8 knygas. Ne viename 9–11 knygų. Įsivaizduojate? Vienuolikos metų pilietis perskaitė 10 knygų per mokslo metus. Atsisveikindami klausė, ką skaityti vasarą. O kai šventėme mokslo metų pabaigtuves, visi atsivežė po perskaitytą knygą ir ją pristatė. Čia ir yra tie pasiekimai, apie kuriuos kalbėjau, ir džiaugsmas, kuriuo norėjau pasidalinti. Galbūt ir jūsų namuose galėtų atsirasti skaitymo balionėlis?
Baigdama savo mintis visada mėgstu jas sujungti į vieną viską apibendrinantį sakinį. Šįkart pagalvojau, kad jis galėtų skambėti taip.
Ir kai galiausiai Pepė Ilgakojinė susitiks su Kapitone Marvel, Karlsonas su Toru ar Rudnosiukas su Žmogumi voru, tegul laimi… abu. Nes abiejų šių herojų vaikams labai labai reikia.
Karolina Grockienė
Eduardas iš Griškabūdžio:
