
Piketuojant žemės ūkio ministro Igno Hofmano paskyrimu nepatenkintiems aplinkosaugininkams, prie Prezidentūros rinkosi ir ūkininkų atstovai. „Jis – mūsų žmogus, mes jį giname“, – pastarųjų poziciją išsakė Šakių ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas Duoba. Į Simono Daukanto aikštę jis nevyko, bet įdėmiai sekė naujosios Vyriausybės formavimą, tikėdamasis permainų savajame sektoriuje. Kraštiečio ūkininko teigimu, šiandien žemės ūkis yra įvarytas į kampą, ūkininkai dirba biurokratams, o ne sau ir valstybei.
Pasitinka kaip savą ministrą
Ne paslaptis, kad žemės ūkio ministro klausimas kraštiečius domino labiau nei kiti ministrų kabineto paskyrimai. Šakiai – stiprių ūkininkų kraštas, ši ministerija turi įtakos daugeliui gyvybiškai jiems svarbių sprendimų.
Po to, kai Prezidentas patvirtino I. Hofmaną žemės ūkio ministru, I. Duoba sutiko pasidalinti kraštiečių nuomone apie šį politiką bei su juo siejamais lūkesčiais. Bet pabrėžė nenorintis komentuoti, kad I. Hofmanas – „Nemuno aušros“ kandidatas, nes esą ir pats ministras nesitapatina su jį iškėlusia partija bei mato save pirmiausia kaip ūkininkų bendruomenės atstovą.
„Jis pats ūkininkas, kilęs iš ūkininkų savivaldos – žino visas mūsų problemas, jomis gyveno ir su jomis kovojo. Tikime, kad šis ministras mus girdės, su mumis kalbėsis, gins sektorių. Tarp ministrų yra buvę ūkininkų – Kazys Starkevičius, Bronius Markauskas, tačiau dabartinė situacija ypatinga, sakyčiau, neturinti precedento, kadangi ministerijos vadovas nėra tos partijos, kurios portfelis jai priskirtas, kandidatas. Jis pakviestas iš šalies, kaip savo sritį išmanantis žmogus, o to niekada nėra buvę – portfelis atitekdavo vienos ar kitos partijos atstovui, kas atitinkamai formuodavo ir ministerijos poziciją. Dabar turime ūkininkų interesus ginantį asmenį visomis prasmėmis“, – aiškina Šakių ūkininkų sąjungos vadovas.
Tikisi, kad biurokratijos bus mažiau
Paprašytas įvardyti lūkesčius, siejamus su naujuoju ministru, I. Duoba išskiria biurokratijos sumažinimą.
Taisyklės, kurios buvo sukurtos per pastaruosius metus, anot jo, sveiku protu nesuvokiamos. Pavyzdžiui, dubliuojantys vienas kitą veiklos žurnalai, aprūpinantys darbu tikrintojus, bet atitraukiantys ūkininkus nuo pagrindinės jų veiklos. Absurdiškomis jie laiko ir tiesioginių išmokų taisykles, kai deklaruoti plotus reikia gerokai iš anksto, dar nė neprasidėjus sezonui – ūkininkai pašiepia, kad iš jų reikalaujama nuspėti ateitį.
„Už mus ūkininkauja biurokratai“, – kalbėdamas apie dabartinę tvarką ironizuoja I. Duoba.
Tačiau labiausiai ūkininkus slegia pats požiūris į žemės ūkio sektorių bei jo dalyvius. Ūkininkai jaučiasi nuvertinti, nustumti į visuomenės pakraštį. Anot I. Duobos, jų niekas neišklauso, pasiūlymai ignoruojami, nesiskaitoma kaip su žmonėmis.
„Formaliai lyg ir viskas gerai. Teisės aktai privalo būti derinami su socialiniais partneriais, bet kaip tas vyksta? Kuomet reikia tvirtinti kokį neparankų ar logiškai nepagrįstą sprendimą, socialiniais partneriais visada tampa tie, kurie linksėdavo galvelę. Realiai tai ne socialiniai partneriai, ne ūkininkai, o tie patys biurokratai, išlaikomi iš ministerijos pinigų“, – piktinasi pašnekovas, gindamas ūkininkų teisę jiems patiems spręsti savo problemas.
Turi paklusti arba negausi nieko
Toks požiūris, I. Duobos teigimu, silpnina ūkininkus ir visose kitose pozicijoje. Ypač skaudžiai tai atsiliepia bendradarbiaujant su verslu.
„Verslo bendruomenė mato, kad mumis galima manipuliuoti, primesti savas taisykles. Jeigu ministerija nesiskaito, kodėl verslas turi skaitytis? Gali nepaisyti įstatymų, gali bandyti taikyti į jų spragas ir įvairiausius apėjimus, tiesiog vadovautis monopoline padėtimi ar dominuojančia pozicija. Kodėl gi ne?“ – piktinasi jis, teigdamas, kad tokie santykiai yra tapę kasdienybe.
Anot jo, ūkininkas visada yra silpnoji sandorio pusė – įmonės verčia bendradarbiauti tik sau naudingomis sąlygomis, pakiša sutartį reikalaudamos pasirašyti, gąsdina, kad priešingu atveju atsitrauks. Jos gali sau leisti agresyvų verslo modelį, nes jaučiasi esančios stiprios vis dar mažai konkurencingoje rinkoje.
„Reikia už save pastovėti. Aš pats vien tuo gyvenu. Prieš dvejus trejus metus žemės ūkyje iškilus kainoms, smarkiai sumažėjus ūkininkavimo, kaip verslo, maržai, visur atsirado trintys – nuo detalių tiekimo iki grūdų supirkimo sutarčių. Realiai visose situacijose visi į savo pusę traukė ir traukia. Visais laikais taip buvo, bet dabar ypatingai. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad prieš 3–5 metus taip nekorektiškai verslo partneriai nesielgė“, – konstatuoja I. Duoba.
Jis apgailestauja, kad šioje situacijoje ūkininkui niekas neišties pagalbos rankos, tik jis pats. Vienintelis kelias – atidžiai skaityti sutartį, ypač tuos paragrafus, kurie surašyti smulkiomis raidelėmis, spausti, derėtis, jei kažkas netinka.
Jis pateikia pavyzdį, kaip gali įklampinti „smulkios raidelės“ draudimo sutartyje. Ūkininkas draudžiasi ugnies riziką, bet nepasižiūri, kokia ugnis aptariama sutartyje – nuo kito objekto ar pačiame objekte. Kombainai paprastai užsikuria dirbdami laukuose, tada paaiškėja, kad nuo to neapsidrausta.
„Labai daug tokių situacijų, kai nuostoliai gula ant ūkininko pečių. Būna daug pykčių, aiškinimosi, bet visada laimi ana, stipresnioji, pusė“, – pripažįsta jis.
Jėgos – nelygios
„Sąlygas visada diktuoja tas, kas suteikia paslaugas. Ūkininkas visada yra silpnoji pusė“, – tą patį tvirtino ir prieš kurį laiką „Draugo“ kalbintas Kidulių ūkininkas Darius Ufartas.
Ar šios blogos praktikos ateityje bus atsisakyta, anot jo, priklauso tik nuo pačių ūkininkų – kiek jie patys norės keisti, atstovauji patys sau ir ginti savo interesus.
„Per pastaruosius 20 metų ūkininkai nekovojo nei už savo teises, nei už savo galimybes turėti geresnes sąlygas. Kartais net galvoju, kad per daug metų yra suformuotas nuolankiojo, paklusniojo mentalitetas ir turi ateiti jaunimas, net negirdėjęs pasakojimų apie pirmininką, kurio privaloma klausyti. Tik įsisąmoninę, kad esame savo likimo kalviai, išmoksime apginti save ir savo gera. Tik tada suprasime, kad pasirašant sutartį reikia ją bent perskaityti“, – tikino Darius.
Tiekėjai, pardavėjai, nuomotojai, draudikai kuria tik sau naudingas sutartis ir pakiša jas pasirašyti. Paradoksalu, kad dauguma ūkininkų jų nė neskaito. Kodėl? Pašnekovas mato dvi priežastis: skubėjimas, kai reikia čia pat pakeisti lūžusią detalę ar sugedusį padargą, ir viskas daroma paskutinę sekundę.
„Antra, ūkininkai paprastai yra labai įnikę į savo darbus, rūpesčius ir nebeeikvoja energijos dalykams, kurių pakeisti nelabai ir gali. Ai, numoja ranka, taigi visi rašosi. Aš pats esu bandęs klausti dėl grūdų supirkimo sutarčių pakeitimo, ir visose įmonėse atsakymas buvo neigiamas, esą tokia yra tipinė sutartis, ir viskas. Beje, daugelio įmonių siūlomos sutartys yra surašytos labai panašiai, tarsi kopijuojant. Taip, man teko susitaikyti, nes alternatyvos tiesiog nėra“, – pripažįsta D. Ufartas.
Toks klientas, dažnai skubantis ir pertekęs darbais, verslui labai patogus – jį lengva šokdinti pagal savo dūdelę. Jėgos išties nelygios: stambiosios įmonės turi atskiras pozicijas, dažnai net ne vieną teisininką, rinkos analitiką, kitų specialistų, kurių vienintelė funkcija – parengti „kietą sutartį“. Ūkininkas neturi tokios prabangos, jis pats aprėpia viską – nuo žemės darbų iki biržų analizės.
Negatyvus požiūris – nepelnytas
„Mes nenorime būti kažkokie išskirtiniai, privilegijuoti, bet tikimės būti įvertinti, tokie patys, kaip visi kiti visuomenės nariai. Šiandien tegirdime, kad ūkininkas – tai ES pinigus siurbiantis, valstybę apvaginėjantis, kenkėjiškas pilietis. Niekas nesupranta, kiek išlaikant ūkį reikia įdėti darbo, rizikuoti savo kapitalu, ir nenori to suprasti“, – konstatuoja I. Duoba, tačiau išreiškia viltį, kad naujajam ministrui to aiškinti nereikės.
Ūkininkas pabrėžia, kad žemės ūkio sektorius neturi būti priešinamas su aplinkosauginiais bei kitais visuomenei rūpimais interesais. Ūkininkams tik rūpi, kad ir jų nuomonės būtų paisoma, jie siekia dialogo, vietos prie derybų stalo.
„Tikime, kad su mumis bus derinamasi, o ne einama buldozerio keliu, kaip buvo anksčiau“, – apibendrina I. Duoba.