Lukšių miestelyje nuo pavasario duris atvėrė „Siuvyklėlė“. Mažąją bendriją įsteigę verslininkai vieni pirmųjų, pasirinkę šią veiklos formą rajone.

 

 

Danguolės Kaveckienės „Siuvyklėlėje“ teikiamos įvairios paslaugos – čia galima pasitaisyti, chemiškai išvalyti rūbus, taip pat jų įsigyti. D. Kaveckienė yra numačiusi, kad ateityje čia moterys galės darytis manikiūrą. Aktyvi lukšietė turi daug idėjų, kurias pamažu bando įgyvendinti. „Sakoma, kad nereikia sakyti savo planų, nes jie gali neišsipildyti, todėl ir aš nenoriu „prisišnekėti“, tačiau tikrai sukasi daug minčių, daug ką norėčiau nuveikti. Esu patenkinta, kad turiu vietą, kurioje galiu įgyvendinti idėjas,- nuoširdžiai pasakojo D. Kaveckienė.- Šiaip turiu pasidžiaugti, kad savotiškai pataikiau, nes kol kas aplinkui nėra tokias paslaugas kaip mano teikiančių siuvyklų.“ Tiesa, D. Kaveckienė teigė sulaukusi ir skeptiškų atsiliepimų, esą, ilgai išsilaikyti rinkoje nepavyks. Bet visiems abejojantiems ir draskomiems prieštaravimų, ar verta pradėti savo verslą, ji sako: „Nepabandysi – nežinosi“.

D. Kaveckienė teigė, kad Mažosios bendrijos verslo forma yra privalumas pradedantiesiems, nes ji leidžia turėti platų veiklos asortimentą. „Pasirinkau Mažąją bendriją, nes manęs neriboja – galiu ir pardavinėti, ir užsiimti paslaugomis,- džiaugėsi D. Kaveckienė. - Labai gerai, nes Mažojoje bendrijoje nerizikuoji savo turtu. Nereikia išankstinio įnašo, o uždarojoje bendrovėje reikia pradinio kapitalo. Pirmaisiais metais mums suteikiama ir nemažai mokestinių lengvatų, pavyzdžiui, mums reikia mokėti tik socialinį draudimą. Nors šiaip mokesčiai nelepina. Pažiūrėkime, kiek PVM sumokame? Galėtume ir ką pasiremontuoti, ir užsipirkti prekių, ir pasidaryti kažką papildomai, ką nors naujo sugalvoti“,- pastebėjo D. Kaveckienė.

Paskolomis moteris teigė nesidomėjusi, stengiasi vystyti verslą savo jėgomis, neįsipareigodama bankams: „Čia viskas padaryta mūsų jėgomis. Tiesa, gavau paramą verslui iš savivaldybės. Pačią didžiausią sumą, kiek galėjau gauti. Iš dalies buvo padengtos įrengimų išlaidos, finansuotas įsisteigimas.“ Daug prie verslo prisideda šeimos nariai – vyras su sūnumi atlieka remonto darbus. „Viskas, kas čia padaryta, sugalvota - tai jų darbas, trukęs per dienas ir naktis. Darbai pradėti vykdyti prieš Naujuosius metus ir baigti pavasarį – balandžio pabaigoje. Daug padaryta, bet daug dar ir liko padaryti. Vyras turi sėklinimo įmonę ir yra taip pat labai užsiėmęs, tai nebent žiemos metu gali daugiau padėti. Bet žiemą greitai temsta. Baigusi vadybą duktė padeda vadybiniais klausimais“,- pasakojo D. Kaveckienė.

D. Kaveckienė neslėpė, jog turėti nuosavą parduotuvę buvo jos sena svajonė. „Bet niekada neužteko finansų.“ Moteris teigė, kad iš pradžių pradėti verslą buvo sunku, kankino įvairios baimės ir abejonės, kurių neišvengsi pradėjęs tokią veiklą. „Dabar kiti sunkumai – reikia spėti susitvarkyti su užsakymais. Juk jei pažadi žmogui, privalai tesėti. Jei pažadėsi žmogui, kad padarysi tada ir tada, o paskui jis tų paslaugų negaus – ieškos kitur ir pas mane negrįš. Turiu stengtis. Bet man patinka, aš mėgstu visus dalykus, kurie susiję su mada, grožiu, man patinka „knibinėtis“, esu tokia smulkmeniška. Dar nėštukė būdama, seniai, rankinukus siūdavau. Daug ko esu dirbusi gyvenime, jei reikėtų pasakyti, ko nemoku – būtų sunku“,- šypsosi D. Kaveckienė. Ji teigia nespėjanti suktis, kiek atneša norinčiųjų pasitaisyti savo rūbus. „Gerai, kai žmogus prašo sutvarkyti rūbą per savaitę, tada aš be skubos, ramiai galiu prisėsti, padaryti, tačiau pasitaiko, kad reikia jau rytoj su juo pasipuošus į šventę eiti. Geriau nešti rūbą ne paskutinę akimirką, o kuo anksčiau, tuo geriau“,- patarė moteris. Paklausta, kiek per dieną spėja sutaisyti rūbų, moteris atsakė: „Daug. Tikrai daug. Būna, kad vakare atneša, ryte jau išsineša. Jei labai reikia, aš pasilieku ir po darbo. Norėčiau ir siūti daugiau, tačiau nelabai lieka laiko. Turiu prisipirkusi medžiagų, prigalvojusi visko“,- šypsojosi D. Kaveckienė.