Sintautų vaikų dienos centro projekto vadovės Ingridos Jakaitienės iniciatyva liepos 13–17 dienomis vyko dieninė stovykla „Gyvasis tautiškumas“. Stovykla buvo skirta dienos centro vaikams, tačiau prisijungė ir kiti vaikai iš Sintautų, Išdagų ir Veršių – iš viso 20 vaikų nuo 6 iki 17 metų. Užsiėmimams vesti buvo pasikviestas lietuvių laimės mokytoju pasivadinęs Valdas Rutkūnas, nes I. Jakaitienę užkrėtė šio žmogaus gyvybingumas – jo renginiuose žiūrovų nėra, visi dalyviai.

Anot lietuvių laimės mokytojo, šiuolaikiniai vaikai įnikę į kompiuterius, vyrauja patyčios, nes trūksta bendrumo, todėl stovyklos veiklose vaikai buvo mokomi ne vien tradicinių liaudies dainų bei šokių, bet ir gero elgesio manierų, pagarbos vienas kitam. Norėdamas jaunuolius atitraukti nuo telefonų, vadovas kasdien duodavo užduotis, pavyzdžiui, prieiti prie kiekvieno draugo ir pasakyti jam gerą žodį. Nors vaikai iš pradžių gana pasyviai žiūrėjo į liaudies kultūrą, tačiau jau antrą dieną patys noriai jungėsi ir linksmai dainavo.

Pats V. Rutkūnas prisimena, kad lietuvių kultūra bei papročiais susidomėjo dar būdamas vienuoliktoje klasėje.

„Sutikau gerus žmones ir jie mane įkvėpė pasidomėti ir parodė, koks nuostabus yra lietuvių tautiškumas ir jis yra ne muziejinis ar sceninis, o gyvasis“, – pasakoja apie savo pirmą patirtį ir įspūdžius pamačius, kaip skambios dainos užkrečia jaunus žmones.

Iki tol jis sako nelabai vertinęs liaudies dainas bei šokius, nes juos matydavo atliekant tik scenoj, per didelį atstumą, todėl visa tai jam atrodė neįdomu. Vėliau pats išmoko dainuoti liaudies dainas, šokti šokius, groti armonika ir įtraukė savo bendraklasius. Kartu jie surengė smagias Užgavėnes – draugas padarė medines Užgavėnių kaukes, pats pasiėmė armoniką ir kartu jie šventine nuotaika užkrėtė visą Kelmės miestelį. Po šio įvykio draugai rinkdavosi vieną kartą per savaitę mokytis folkloro, kartu rengė šventes. Baigęs mokyklą V. Rutkūnas studijavo Vilniuje, lankė folkloro ansamblius. Tiesa, pašnekovas sako galintis pasakyti daug karčių žodžių tiek švietimui, tiek kultūrai, nes visi pasirodymai rengiami tik tam, kad būtų parodomi ant scenos.

Vyro nuomone, liaudies dainų sumenkinimas prisideda ir prie didelės emigracijos: „Aš manau, kad jaunimas palieka Lietuvą, nes trūksta gyvosios kultūros, kuri juos jungtų, kad jie jaustųsi smagiai ir pajustų tą jėgą ir Lietuvos vertę.“

V. Rutkūnas atskleidė, kad pats dažnai keliauja, dalyvavo bene 30-tyje tarptautinių dainų bei šokių festivalių su savo vadovaujamu folkloro ansambliu. Taip pat jam teko rengti ne vieną šventę užsienio lietuviams. Kaip pavyzdį pateikė pirmą kartą Anglijoje Epingo miške surengtą Rasos šventę, kurioje susirinko keliasdešimt lietuvių ir prie jų prisijungė airis Roris. Jį lietuviai svetingai priėmė, tačiau per daug neaiškino, apie ką dainuojamos dainos ar dėl ko šokami tokie šokiai. Vyras stebėjosi, kad airis prie visų prisitaiko, noriai dalyvauja, tačiau labiausiai sako nustebęs, kai ryte Roris laišku atsiuntė savo sukurtą odę, skirtą šventiesiems lietuviams. Airis buvo taip sužavėtas, kad net pradėjo mokytis lietuvių kalbos, dainuoti, pasakojo, kad lietuviai nežino, kokią gyvybę savyje nešioja, nes vakaruose žmonės šiuos dalykus išbarstė ir pametė.

„Senosios, pamatinės vertybės sujungia žmones, tada nelieka nei rasinių, nei tautinių, nei politinių skirtumų, tai yra be galo žmones jungiantys dalykai, todėl tai labai svarbu“, – apie kultūrinių papročių bei folklorinio paveldo puoselėjimo svarbą pasakojo pašnekovas.

Folkloristas pripažįsta, kad kartais į jo vakarones žmonės ateina gana pasyviai nusiteikę, tik trumpam pasižiūrėti, tačiau žaidimai bei rateliai taip sujungia, kad jie be jokių svaigalų vakaroja iki paryčių. Pasak V. Rutkūno, kartu dainuojamos dainos atpalaiduoja smegenų pusrutulius. Kairysis pusrutulis atsakingas už protinę ir fizinę veiklą, o dešinysis už mūsų jausmus, tačiau jie veikia labai netolygiai. Kairysis yra perkrautas, o dešinysis neišnaudojamas, todėl, jiems dirbant nedarniai, kyla įtampa. Pašnekovo nuomone, kad išlaikytų balansą, žmonėms bet kartą per mėnesį reikia išsikrauti ir pasikrauti energijos kelių valandų vakaronėje. Reiktų prisiminti ankstesnius laikus, kai tradiciškai žmonės dirbdavo iki nakties ūkyje, tačiau tokius krūvius atlaikydavo, nes dirbdavo su daina, o po didelių talkų rengdavo vakarones su kaimo muzikantais.

„Visais laikais žmonės žinodavo, kad nuima įtampas ir poilsį geriausiai duoda, jeigu dainuoji ir šoki“, – sako tautinės kultūros puoselėtojas.

V. Rutkūnas teigia ir pats ne kartą jautęs, kad išseko jėgos, negaluoja ar net pakilusi temperatūra, tačiau po dainų bei šokių iškart atsigaudavo, mat muzika turi gydomąjį poveikį. Folkloristas kviečia ir visus kraštiečius išnaudoti aikštes, kartu burtis muzikuoti, nes tokia kultūra yra įkandama kiekvienam, o tai ne vien sustiprina psichologinę bei fizinę sveikatą, bet ir suteikia vienybės, bendrumo jausmą.