Artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, vis dažniau paliečiama tremties tema. Pastarąją, žinoma, paryškina ir karas Ukrainoje. Zanavykų muziejaus kolektyvas ketvirtadienį pakvietė į susitikimą su teleoperatoriumi, fotografu, keliautoju, ekspedicijų į tremtinių vietas organizatoriumi ir vadovu, „Lemties“ bendrijos nariu Gintautu Alekna. Jo neišsemiamas patirčių ir sukauptos medžiagos lobynas abejingų nepaliko, o renginys iš paprastos parodos pristatymo virto tikrų tikriausia istorine ekskursija.

Šiandien, birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną, nes būtent šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 tūkst. 600 žmonių. Dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo įkalinta. Taigi, bendras deportuotų asmenų skaičius priartėjo prie 300 tūkst. Skaičiuojama, kad trečdalis tremtinių grįžo į Tėvynę, kiti, deja, atgulė Amžinojo poilsio atšiauriose ir nesvetingose svetimos žemės vietose. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 tūkst. kalinių, tremtyje kitomis aplinkybėmis žuvo dar apie 28 tūkst. lietuvių. Pastarųjų kapavietėmis aktyviausiai rūpinasi bendrija „Lemtis“, nuo 1989 m. organizuojanti ekspedicijas ir per šį laikotarpį aplankiusi bemaž 90 procentų visų išlikusių tremties vietų.

Statistiniai skaičiai įspūdingi: bendrijos nariai Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso prabuvo maždaug tūkstantį dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo per 400 tūkst. km, aplankė apie tūkstantį tremties vietų, apie 450 kapų ir kapaviečių. Tačiau dar įspūdingesni už tuos skaičius ekspedicijų į tremties vietas organizatoriaus, vadovo, keliautojo G. Aleknos pasakojimai. G. Alekna pirmojoje ekspedicijoje 1989 m. atsidūrė kone atsitiktinai. Tais metais, atsimena svečias, įvyko pati didžiausia visų laikų ekspedicija. Ji vyko Irkutsko srityje (čia ištremta daugiausia lietuvių), o joje dalyvavo apie 80 žmonių. Didžiąją dalį komandos sudarė moksleiviai iš visos Lietuvos, o kadangi reikėjo ekspediciją nušviesti spaudoje ir kitose informacinėse priemonėse, buvo sudaryta taip vadinama „spaudos grupė“, į kurią buvo pakviestas ir G. Alekna. Ši kelionė buvo lemtinga, nes tapo atskaitos tašku jau daugybę metų besitęsiančioms ekspedicijoms į lietuvių tremties vietas Sibire. Tuomet ekspedicija truko bemaž mėnesį, bet svečias pasakoja, kad jų būta įvairių – vienos tetrunka porą savaičių, kitos užsitęsia ir pusantro mėnesio. G. Alekna dalyvavo 46-iose ekspedicijose Sibire, kitose Rusijos vietose ir Kazachstane – 31 jų pats organizavo. Viskas sugulė į turtingą archyvą – beveik 400 tūkst. nuotraukų, 200 valandų filmuotos medžiagos. Didelė dalis jo užfiksuotų kapų ir kaimų sunykę, o vaizdajuostėse įamžinti tremtiniai jau mirę, tačiau surinkta medžiaga ir ekspedicijų ataskaitos puikiai pasitarnauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, yra panaudota filmams, reportažams ar publikuota internete.

Į susitikimą su ekspedicijų dalyviu atvyko gausus būrys Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivių, kita dalis publikos greičiausiai buvo tie, kurie vienaip ar kitaip yra artimiau paliesti tremties temos. Jaunimui gyvas ir organiškas G. Aleknos pasakojimas galėjo tapti tikrų tikriausia istorijos pamoka, pagardinta ne tik skaičiais ir faktais, bet ir neišdildomais keliautojo įspūdžiais, prisiminimais apie ten sutiktus žmones, gamtos krečiamas ne pačias maloniausias išdaigas, pavojais sutikti mešką ar bandymais pasikalbėti su ten gyvenančiais lietuviais. Dauguma jų gimtąją kalbą pamiršo, retas kuris temoka banalų „ačiū“ ir „labas“. Ten gyvenantys, sako G. Alekna, arba mielai leidžiasi į kalbas, arba tariasi nieko neprisimeną. Bet jis iškart primena, kad ir ekspedicijų tikslas ne tas – pasikalbėti. Jiems kur kas svarbiau aplankyti tremties vietas, rasti ir sutvarkyti tautiečių kapines, jas inventorizuoti, nes laikas, gamtos sąlygos, žmonių ūkinė veikla ir kitos aplinkybės nuožmiai viską naikina… Gal kažkas ir paklaus: „O kam to reikia?“ Juk dalyje aplankytų kapų jau dešimtmečius nesilankė joks žmogus, o kaimai, kuriuose gyveno tremtiniai, išnyko, o apie kapų vietą žino vos vienas kitas senolis. G. Alekna sako nežinąs, kiek kapų dar dūli po žolėmis ar yra užlieti vandens statant hidroelektrines. Jis kur kas geriau išmano skaičius tų vietų, prie kurių jau padirbėta, o visiškai sutvarkytų kapų nėra iš viso... Situacija yra tokia, kad kapinių, kuriose kas nors rimtesnio padaryta, yra nedaug. Pasak ekspedicijų dalyvio, nurauti žolę, iškirsti krūmus, patiesinti pasvirusį kryžių ar pastatyti naują – tai ne kapinių sutvarkymas, nes po metų ar kitų ten augs dar vešlesnė žolė ir krūmai. Tačiau tvorelė ar naujas kryžius yra savotiškas perspėjimas, kad lįsti ir niokoti nevalia. Vienoje ekspedicijoje dalyvavo ir mūsiškis kryždirbys Andrius Bieliukas, palikęs ne tik savo meistrystės ženklus Sibire, bet ir parsivežęs neišdildomų įspūdžių.

G. Alekna bemaž porą valandų pasakojo savo patyrimus ir įspūdžius, iliustruodamas juos nuotraukomis ir videomedžiaga. Antrame muziejaus aukšte eksponuojamos ir jo fotografijos, kurios kur kas įtaigiau prabyla pačiam autoriui esant šalia. Lyg vanduo liejasi kalba, nes kiekviena ekspedicija vis kitokia. Paklaustas, kuri buvo įsimintiniausia, svečias stabteli ties 2008-aisiais, kai jo kelionė į Jakutiją tapo panaši į kino filmą, nes reikalų teko turėti net su Rusijos FSB pareigūnais.

Už nuopelnus Lietuvai G. Alekna 1997 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu, o 2009m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Tačiau apdovanojimai apdovanojimais – kur kas didesnis šiuo metu svečio rūpestis, kaip įveikti finansinius iššūkius, nes kol kas prie Kultūros ministerijos sukurta Kultūros taryba bendrijos tikslų neremia…

Lina Morkūnienė