Prieš šventes visa apimantis karštligiškas skubėjimas neretą nutolina nuo tikrosios Kūčių ir Kalėdų prasmės, bet tie, kurie sąmoningai įvertina akimirkos svarbą, bendravimo intymumą, visuomet pajus, kad Kūčių naktis yra šventa tikėjimo naktis. Kad ypatingos šventės laukimas neturėtų būti vien blizgučiai, dovanos ir maistas, primena ir Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Tautvydas Kapcevičius. Su juo kalbamės apie taiką su Dievu, savimi ir aplinkiniais, apie bendrystės svarbą, Kūčių vakarienę ir palinkėjimus Naujiems metams.

Trečius metus Šakiuose tarnaujantis vikaras kun. T. Kapcevičius prisipažįsta, kad pats dar tiksliai nesuplanavo, kur šiemet sės Kūčių vakarienės, gal iki Piemenėlių Mišių spės Marijampolėje aplankyti savo tėvus. Jei ne – bendravimui su artimaisiais laiko ras per pačias Kalėdas.

„Dabar tas pasaulis toks, kad visko daug ir viskas vyksta greitai, todėl reikia valios pastangų, nuolatinio budėjimo, budrumo, žiūrėti, kad neįsisuktum į šitą nuolat skubančio pasaulio sūkurį. Tas skubėjimas, perteklius žmogų vargina – jis nėra sukurtas tokiems tempams. Todėl sąmoningai atpažinus pervargimą, reikia pasiryžti užtraukti dvasinį rankinį stabdį. Todėl ir prieš šventes žmonės per skubėjimą, darbus, dovanas, maistą ir dekoracijas taip nuvargsta, kad joms atėjus nieko nebesinori, – mintimis dalinasi kunigas ir pataria orientuotis ne į kiekybę, o geriau stabtelėjus pagalvoti, kaip aš per tas šventes būsiu: – Minimalizmą reikėtų atrasti per naują – mažiau dalykų, bet į juos iš esmės panirti, juolab kad ir kylančios kainos, sunkmetis tarsi savaime žmonėms diktuoja šitą motyvą.“

Ir pats Popiežius šiemet ragino žmones šventes sutikti kukliau, o tai, kas lieka, skirti paramai Ukrainai, nes ten žmonės jau beveik metus alksta, šąla ir vargsta. Apskritai ir pasninkas krikščioniška prasme reiškia, jog tai, kas atliko, turi būti skirta kilniam tikslui, paaukojimui, paramai. Minimalizmo kun. T. Kapcevičius siūlo paisyti ne vien per šventes, bet ir dvasingume – ne maldų kiekis, o vienybė su Dievu yra pati esminė.

„Metams baigiantis man asmeniškai svarbu būti taikoje su Dievu, su žmonėmis, atsiprašyti už visus metus – pats svarbiausias yra Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas“, – sako kunigas.

O kaip susėsti prie Kūčių stalo susvetimėjusiems? Kur rasti jėgų atleidimui?

„Atleidimas – sudėtingas žingsnis ir procesas į jį ilgas, sunkus ir lėtas. Visi širdies gijimo procesai lėti, nes tik taip išmokstame pamokas, labiau vertiname, daugiau paaugame. Pirmiausia gal reikėtų atsisakyti lūkesčių ir priimti kitą žmogų tokį, koks yra – su visomis silpnybėmis, nepamirštant pastebėti jo gerų savybių, už jas padėkoti, o Kūčių vakarienės metu akcentuoti ne pavalgymą, o patį susėdimą prie vakarienės stalo – tai intymios bendrystės laikas, kai turime laiko pabendrauti su seniai matytais, skiriame dėmesio vienas kitam, bendrai maldai, padėkojimui už visus metus. O jei tik valgyme matysime esmę, tai ta vakarienė tik valgymu prasidės ir valgymu pasibaigs…“ – kalba vikaras.

Jis žino, kad tikrai ne kiekvienuose namuose įvyksta bendrystė, ne prie kiekvieno stalo laužiamas kalėdaitis, kalbama malda, tačiau ragina sąmoningai to siekti, nes geras tėvų pavyzdys įkvėps vaikus… Po vakarienės namuose kai kurie skuba į Piemenėlių Mišias. Ir jas, sako kun.T. Kapcevičius, reikėtų priimti sąmoningai – ne kaip kokį nors kultūrinį renginuką ar spektaklį: „Šventos Mišios yra dialogas tarp kunigo, kuris atstovauja Kristui, ir tarp Dievo tautos. Tai didžiulė dovana, nes Dievas ateina į žmonių tarpą. Dievo žodžio klausymas yra  taip pat didžiausia dovana. Norėtųsi, kad žmonės tai suprastų, todėl kartais kaip kunigas pajunti savo silpnumą, kai pamatai, kad tas dialogas neįvyksta…“

Kol kiekvienas dar gražina savo namus, rūpinasi jų jaukumu, Šakių bažnyčioje taip pat kuriama prakartėlė, papuošimais bus nusagstytos ir kėnių šakos – viskas ruošiama kūdikėlio Jėzaus gimimo iškilmei.  Ir jei per Adventą kiekvienas bent valandėlę kitą rado pasinėrimui į save, įsiklausymui, tuomet ir Kūčių vakaras bei Kalėdos taps prasmingesnės, gilesnės. Juk niekada nevėlu savyje paieškoti drąsos apsispręsti dar kartą, įvertinti savo dabartį, aplinką, žvelgti giliau ir aukščiau, irtis gilyn ir suprasti, kad visa tai vyksta man ir dėl manęs. Tikėjimas juk ir yra apsisprendimas. O Kalėdų naktį juk galime vienas kitam tapti atlaužtu kalėdaičiu, ši naktis – tarsi priminimas, kad sotūs galime būti vienas kitu, ne dovanomis ir materialiniais dalykais.

„Juk nėra nieko svarbesnio už bendrystę“, – sako ir vikaras, to visiems linkėdamas ir Naujais metais.

Lina Morkūnienė