Konferencija buvo skirta kelioms progoms paminėti: muziejus šventė 95-erių metų, „Žiburio“ gimnazija 105-erių metų sukaktį, o kraštietė doc.dr. Rima Bakšienė (dešinėje) pristatė naujausią savo knygą „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“. D. Pavalkio nuotr.
Balandžio 20 d. Zanavykų muziejaus kolektyvas kvietė į konferenciją „Vienijanti įvairovė: kaip kalba ir gyvena XXI amžiaus Sūduva?“ Diena buvo ilga, bet informatyvi, o ir progų susitikti būta bent dvi: paminėtas Zanavykų muziejaus įkūrimo 95-metis bei sutikta ir pristatyta kraštietės Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos doc. dr. Rimos Bakšienės monografija „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“.
Muziejus – vieta ne vien eksponatams
Konferencija muziejui buvo šventinė – šiemet minimas šios įstaigos įkūrimo 95-metis. O kaip kitaip sukaktį paminėti, jei ne prasmingai ir dovanojant vertingą turinį į renginį atvykusiems? Zanavykų muziejus buvo atidarytas 1928 m. birželio 21 d. Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, minint jos įkūrimo dešimtmetį, todėl galima sakyti, kad progą švęsti turėjo ir visa gimnazijos bendruomenė, kuri aktyviai įsiliejo į konferencijos programą, pasidalino faktais iš gimnazijos istorijos archyvų bei jaunatviškais pamąstymais apie kalbą, savo krašto tarmę, jos ypatybes.
Nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog muziejaus sąvoka laikui bėgant kito. Jei anksčiau tai buvo vieta, kur eksponatai rankomis neliečiami, o ten dirbančiųjų pasakojimai dažnam keldavo nuobodulį, dabar čia veiklų spektras platus ir, rodos, neišsemiamas: konferencijos, parodos, tarptautiniai projektai, koncertai, edukacijos, interaktyvios veiklos, pasitelkiant moderniausias technologijas – visko ir neišvardinsi… Ir visa tai galioja Zanavykų muziejui, kuris prieš devynerius metus persikėlė iš Girėnų ir 2014 m. balandžio 5d. oficialiai duris atvėrė Zyplių dvaro vežiminėje ir sėkmingai veikia iki šiol. Įstaigos direktorė Rima Vasaitienė, sveikindamasi su konferencijos dalyviais, pasidžiaugė įgyvendintais projektais, ypač naujai duris atvėrusiu amatininkų namu, savo darbščiu kolektyvu ir patikino ateičiai turinti naujų tikslų ir didelių planų.
„Ne kožnam pabažnam…“, bet...
Yra tokiais žodžiais prasidedanti patarlė, kurią ne visada drąsu užbaigti. Ir tikrai kartais tai, ką mokslininkai ištiria, susistemina, sudeda į monografijas, iš pirmo žvilgsnio sunkiai perkandama. Tačiau tokiose konferencijose nusišypso sėkmė, nes autorius ar skaičiusieji viską išverčia į labiau suprantamą kalbą ir tada greičiau užčiuopiama esmė, išeini suklusęs, susimąstęs – trumpiau tariant, ką nors naujo sužinojęs.
Kraštietė doc. dr. R. Bakšienė yra išleidusi ne vieną kalbinę knygą, tačiau pati pripažino, kad „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“ yra išsamiausias, plačiausias ir didžiausias jos darbas – anksčiau tirdama apsiribodavo mažesniais ploteliais, o dabar gana kompleksiškai tyrė vieną didžiausių lietuvių patarmių. Iš tikrųjų, juk įdomu sužinoti, ne tik kaip mokslininko akimis atrodo šių dienų Sūduvos kalba, bet ir kaip gimsta tokios kalbinės knygos. R. Bakšienė – tarmių tyrėja, detaliau kalbant, eksperimentinės fonetikos atstovė, todėl jos knygose rasime lingvistikos, filologijos ir tiksliųjų mokslų sintezę. Ji prisipažino, kad nuo mokyklinio suolo jai vienodai patiko tiek humanitariniai, tiek tikslieji mokslai, bet pasirinko lituanistiką ir jau beveik trisdešimtmetį darbuojasi šioje srityje, o rezultatai sugula į knygas.
Šįkart mokslininkei parūpo ištirti šiuolaikinę Suvalkijos (Sūduvos) kalbą, o užuomazgos knygai gimė gerokai anksčiau, važinėjant po visą Suvalkijos plotą, beleidžiant kitas knygas: „Akivaizdu, kad kalba šiame plote yra labai nevienoda – tą pajunta ir paprastas žmogus, ne filologas. Todėl gimė noras patyrinėti plačiau, kaip tos skirtingos ypatybės jungiasi į arealus, kaip būtų galima tą vakarų aukštaičių kauniškių, paprastai kalbant, suvalkiečių ar sūduvių patarmę suskirstyti.“
Tyrimui buvo pasirinktos šešios mūsų patarmės vietovės (Lukšiai, Girdžiai, Vilkaviškis, Igliauka, Čekiškė ir Jieznas) ir šešios garsyno pozicijos. Tyrimą autorė atliko pasirinkusi tam tikrus dirbtinių frazių rinkinius, kurie būtų kuo artimesni šnekamajai kalbai, vėliau buvo ieškoma diktorių. Iš viso jų buvo 18, jie perskaitė 57 frazes, taip buvo gauta 3 tūkst. 78 tiriamieji vienetai, kuriuos vėliau reikėjo suskaičiuoti, išmatuoti, susivesti į kompiuterį ir padaryti monografijon sugulusias išvadas. Darbo, prisipažįsta R. Bakšienė, būta daug, tam pasitelktos ir specialios kompiuterinės programos, konkretūs metodai.
Tyrimo išvadas autorė smulkiai aprašo knygoje, pagrindinėmis iš jų pasidalino ir konferencijoje.
Visus taškus ant „i“ sudėliojo naujausios knygos turinį dar iki konferencijos spėjusi išsamiau palukštenti R. Bakšienės bičiulė lituanistė Stasė Burkšaitienė, pasirinkusi į monografiją pasižiūrėti per ateities kartų prizmę. Iš esmės kalba yra brangiausia, ką mums paliko protėviai. O ką paliksim mes?
„Mes paliksim ateinančioms kartoms mokslininkų darbus. Ir tai ir yra svarbiausias dalykas – ryšys tarp praeities – dabarties – ateities“, – kalbėjo pranešėja ir patikino, kad monografija tikrai nėra lengvai skaitoma knyga, tačiau labai reikšminga keliais aspektais.
Pirma, joje pagrįstai aprašytas mūsų Suvalkijos smulkesnis kalbinis susiskirstymas, nes iš tikrųjų suvalkiečiai, arba kaip moksliškai vadinama, vakarų aukštaičiai kauniškiai, nė iš tolo nėra vientisas plotas, kiekvienas kampelis šneka vis savaip. Antra, knygoje aprašomos „giliosios kalbos ypatybės – balsių požymiai, kurie nenusitrina taip greitai laiko tėkmėje kaip kokie žodžiai ar gramatinės formos“. Ir trečias dalykas, kuris galėtų būti įdomus ateities kartoms – knygoje esanti humanitarinių ir tiksliųjų mokslų sintezė, rodanti, jog kalba paremta griežta sistema, o jos ypatybės gali būti išmatuojamos.
Jokios nuostabos, kad konferencija muziejuje tą ketvirtadienį užsitęsė iki vėlyvos popietės, nes kiekvienas pranešėjas buvo turtingas savų įžvalgų tiek apie tarmes, tiek apie pačią kalbą iš esmės. Konferencijoje pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Vilija Sakalauskienė, Lietuvių kalbos draugijos narė prof. dr. Giedrė Čepaitienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai.
Nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog muziejaus sąvoka laikui bėgant kito. Jei anksčiau tai buvo vieta, kur eksponatai rankomis neliečiami, o ten dirbančiųjų pasakojimai dažnam keldavo nuobodulį, dabar čia veiklų spektras platus ir, rodos, neišsemiamas: konferencijos, parodos, tarptautiniai projektai, koncertai, edukacijos, interaktyvios veiklos, pasitelkiant moderniausias technologijas – visko ir neišvardinsi… Ir visa tai galioja Zanavykų muziejui, kuris prieš devynerius metus persikėlė iš Girėnų ir 2014 m. balandžio 5d. oficialiai duris atvėrė Zyplių dvaro vežiminėje ir sėkmingai veikia iki šiol. Įstaigos direktorė Rima Vasaitienė, sveikindamasi su konferencijos dalyviais, pasidžiaugė įgyvendintais projektais, ypač naujai duris atvėrusiu amatininkų namu, savo darbščiu kolektyvu ir patikino ateičiai turinti naujų tikslų ir didelių planų.
„Ne kožnam pabažnam…“, bet...
Yra tokiais žodžiais prasidedanti patarlė, kurią ne visada drąsu užbaigti. Ir tikrai kartais tai, ką mokslininkai ištiria, susistemina, sudeda į monografijas, iš pirmo žvilgsnio sunkiai perkandama. Tačiau tokiose konferencijose nusišypso sėkmė, nes autorius ar skaičiusieji viską išverčia į labiau suprantamą kalbą ir tada greičiau užčiuopiama esmė, išeini suklusęs, susimąstęs – trumpiau tariant, ką nors naujo sužinojęs.
Kraštietė doc. dr. R. Bakšienė yra išleidusi ne vieną kalbinę knygą, tačiau pati pripažino, kad „Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai“ yra išsamiausias, plačiausias ir didžiausias jos darbas – anksčiau tirdama apsiribodavo mažesniais ploteliais, o dabar gana kompleksiškai tyrė vieną didžiausių lietuvių patarmių. Iš tikrųjų, juk įdomu sužinoti, ne tik kaip mokslininko akimis atrodo šių dienų Sūduvos kalba, bet ir kaip gimsta tokios kalbinės knygos. R. Bakšienė – tarmių tyrėja, detaliau kalbant, eksperimentinės fonetikos atstovė, todėl jos knygose rasime lingvistikos, filologijos ir tiksliųjų mokslų sintezę. Ji prisipažino, kad nuo mokyklinio suolo jai vienodai patiko tiek humanitariniai, tiek tikslieji mokslai, bet pasirinko lituanistiką ir jau beveik trisdešimtmetį darbuojasi šioje srityje, o rezultatai sugula į knygas.
Šįkart mokslininkei parūpo ištirti šiuolaikinę Suvalkijos (Sūduvos) kalbą, o užuomazgos knygai gimė gerokai anksčiau, važinėjant po visą Suvalkijos plotą, beleidžiant kitas knygas: „Akivaizdu, kad kalba šiame plote yra labai nevienoda – tą pajunta ir paprastas žmogus, ne filologas. Todėl gimė noras patyrinėti plačiau, kaip tos skirtingos ypatybės jungiasi į arealus, kaip būtų galima tą vakarų aukštaičių kauniškių, paprastai kalbant, suvalkiečių ar sūduvių patarmę suskirstyti.“
Tyrimui buvo pasirinktos šešios mūsų patarmės vietovės (Lukšiai, Girdžiai, Vilkaviškis, Igliauka, Čekiškė ir Jieznas) ir šešios garsyno pozicijos. Tyrimą autorė atliko pasirinkusi tam tikrus dirbtinių frazių rinkinius, kurie būtų kuo artimesni šnekamajai kalbai, vėliau buvo ieškoma diktorių. Iš viso jų buvo 18, jie perskaitė 57 frazes, taip buvo gauta 3 tūkst. 78 tiriamieji vienetai, kuriuos vėliau reikėjo suskaičiuoti, išmatuoti, susivesti į kompiuterį ir padaryti monografijon sugulusias išvadas. Darbo, prisipažįsta R. Bakšienė, būta daug, tam pasitelktos ir specialios kompiuterinės programos, konkretūs metodai.
Tyrimo išvadas autorė smulkiai aprašo knygoje, pagrindinėmis iš jų pasidalino ir konferencijoje.
Visus taškus ant „i“ sudėliojo naujausios knygos turinį dar iki konferencijos spėjusi išsamiau palukštenti R. Bakšienės bičiulė lituanistė Stasė Burkšaitienė, pasirinkusi į monografiją pasižiūrėti per ateities kartų prizmę. Iš esmės kalba yra brangiausia, ką mums paliko protėviai. O ką paliksim mes?
„Mes paliksim ateinančioms kartoms mokslininkų darbus. Ir tai ir yra svarbiausias dalykas – ryšys tarp praeities – dabarties – ateities“, – kalbėjo pranešėja ir patikino, kad monografija tikrai nėra lengvai skaitoma knyga, tačiau labai reikšminga keliais aspektais.
Pirma, joje pagrįstai aprašytas mūsų Suvalkijos smulkesnis kalbinis susiskirstymas, nes iš tikrųjų suvalkiečiai, arba kaip moksliškai vadinama, vakarų aukštaičiai kauniškiai, nė iš tolo nėra vientisas plotas, kiekvienas kampelis šneka vis savaip. Antra, knygoje aprašomos „giliosios kalbos ypatybės – balsių požymiai, kurie nenusitrina taip greitai laiko tėkmėje kaip kokie žodžiai ar gramatinės formos“. Ir trečias dalykas, kuris galėtų būti įdomus ateities kartoms – knygoje esanti humanitarinių ir tiksliųjų mokslų sintezė, rodanti, jog kalba paremta griežta sistema, o jos ypatybės gali būti išmatuojamos.
Jokios nuostabos, kad konferencija muziejuje tą ketvirtadienį užsitęsė iki vėlyvos popietės, nes kiekvienas pranešėjas buvo turtingas savų įžvalgų tiek apie tarmes, tiek apie pačią kalbą iš esmės. Konferencijoje pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Vilija Sakalauskienė, Lietuvių kalbos draugijos narė prof. dr. Giedrė Čepaitienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai.
Lina Morkūnienė
Arūnė iš Griškabūdžio:
