Artėjant didžiosioms metų šventėms Šakių viešosios bibliotekos žiemos sode skambant bažnytinei muzikai atidaryta žurnalistės Giedrimės Didžiapetrienės sakralinė paroda „Eleison“. Į jos kurtus paveikslus sudėti krikščioniškų religinių apeigų daiktai – senoji apeiginė tekstilė, maldaknygių lapai, žalvario gabalėliai – kiekvienas jų su savo istorija.

Pasak parodos organizatorės Šakių viešosios bibliotekos bibliotekininkės Rūtos Višinskaitės, paroda šiuo laikotarpiu atidaryta neatsitiktinai. Kūrybiniai G. Didžiapetrienės darbai bibliotekos galeriją papuošė prieš gruodžio 13-ąją, kuri nuo seno buvo vadinama Šviesos diena. Būtent nuo jos prasidėdavo žiemos saulėgrįžos arba saulės sugrįžimo laukimas.

R. Višinskaitė pasakojo, kad, į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Mat pagal senąjį Julijaus kalendorių ši diena sutapo su saulėgrįža – būtent per šv. Liuciją buvo ilgiausia naktis ir trumpiausia diena. Net ir pasikeitus kalendoriui, ši diena paliko reikšminga, nes nuo jos nustoja ilgėti vakarai, saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis tuo pačiu metu.

„Tamsėjimo periodas trumpam stabteli, kol pradeda suktis kita linkme. Ir mes čia stabtelime užsidegti savo širdies šviesą, kurią nešimės į rytdieną“, – teigė R. Višinskaitė, džiaugdamasi, kad gali pristatyti G. Didžiapetrienės parodą ir pakvietė autorę pasidalinti emocijomis, kaip gimė „Eleison“.

Autorės teigimu, paveikslai buvo sukurti prieš pusantrų metų ir jau apkeliavo Gelgaudiškio dvarą, Sintautų bažnyčią, Zanavykų muziejų. Ji prasitarė, kad „ši paroda kaip ir neturėjo būti ištraukta, nes ji buvo labai asmeninė, tarsi momentinis impulsas, kurį nusinešė laikas“.

„Iš tikrųjų, ji buvo rengta visiškai ne tokiomis nuotaikomis, kaip papasakojo Rūta. Ji yra labiau adventinė, – tvirtino Giedrimė, prasitarusi, kad pats tų darbų darymas jai buvo kaip gyvenimas adventinėje liturgijoje, todėl ir paroda pavadinta „Eleison“ nuo „Kyrie, eleison“ – „Viešpatie, pasigailėk“.

Žurnalistė pasakojo, kad paveikslai buvo sukurti labai greitai, nes buvo toks vidinis impulsas, tokia varomoji jėga, kad nėjo sustoti. Viskas prasidėjo tada, kai, pamačiusi Sintautų klebonijoje šalia krosnies sudeginti paruoštus senus apeiginius drabužius, panoro juos išsaugoti. Nors tuomet dar nebuvo jokios minties kažką kurti. Parodos autorė dėkojo buvusiam Sintautų parapijos klebonui Artūrui Vaškevičiui, kad šis „turėjo drąsos juos atiduoti“.

Noras sukurti paveikslus be jokių minčių apie parodą gimė tada, kai ji panoro atgaivinti drabužiuose siuvinėtas detales – geltonais aukso siūlais siuvinėtas širdis.

„Pirmas kaltininkas, kuris paskatino surengti parodą – tai buvo Diana (Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio vadovė Diana Sederavičiūtė-Šakalienė – red. past.) ir aš jai labai už tai dėkinga“, – atviravo G. Didžiapetrienė.

D. Sederavičiūtė-Šakalienė teigė neprisiimanti dėl to garbės ir teigė, kad jos visa kaltė, jog ji tik truputėlį stumtelėjo kūrybingą žmogų, kad šis parodytų savo darbus viešumai. Ji prisiminė, kad pirmoji paroda, pirmasis pokalbis apie parodą ir jos sakralumą įvyko pandeminiu laikotarpiu Gelgaudiškio dvare, be parodos lankytojų, sėdint su kaukėmis ir vilnonėmis kojinėmis, nes buvo labai šalta. Šį pokalbį galima ir dabar pasižiūrėti Gelgaudiškio dvaro „Facebook“ paskyroje.

„Šios dienos Evangelija mums pasakoja apie tai, kad žmogus visur ir visada yra tarpe dviejų sąskaitų. Viena sąskaita – tai mano sąžinė ir Dievas. Antra sąskaita – aš ir artimas. Vienoje sąskaitoje aš esu kaltininkas. Kitoje sąskaitoje aš galėčiau būti teisėju. Bet kaip man tas dvi pareigas sutalpinti savyje?“ – kunigo, pamokslininko, vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo žodžiais kalbėjo parodos autorė, pabrėždama, kiek daug kartų kiekvienas iš mūsų ir teisėm, ir teisinomės, ir kitus kaltinom, todėl kvietė „adventinėje tyloje paieškoti savo sąžinės balso, išsivalyti ir tapti baltu“.

Pasak G. Didžiapetrienės, nereikėtų jos parodoje ieškoti meno, nes čia, kaip kalbėjo Tėvas Stanislovas, „tik giedantys daiktai“. Su tuo kategoriškai nesutikusi Šakių viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė tvirtino, kad būtent šiuo laikotarpiu „šis menas susiliejo su erdve“ ir visi, kas užeis į biblioteką, galės stabtelėti ties kiekviena stotele, susimąstyti ir sukalbėti Advento  maldų rožinį.  

Apie sakralumą ir jo prasmę keletą žodžių parodos atidaryme tarė ir Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras Tautvydas Kapcevičius, kurio teigimu, jei „čia ir ne menas, tai tikrai paslėptų dalykų išryškinimas“.

Visi, norintys pamatyti parodą, ją bibliotekoje gali apžiūrėti iki 2024 m. vasario mėnesio.