Prieš šv. Velykas Šakių viešosios bibliotekos žiemos sodą papuošė unikalūs kūriniai. Čia atidaryta Karo medicinos centro karo gydytojos oftalmologės kpt. Dianos Puidokienės kvilingo technika sukurtų darbų paroda „Mamai“, pritraukianti ne spalvų gausa, o savo autentiškumu.
Akių gydytoja prisiminė, kad kvilingo technika susidomėjo maždaug prieš 10 metų, kai budėdama Kauno akių klinikose pamatė vienos slaugutės padarytas atvirutes su zuikučiais, kuriuos ši susukdavo iš plonų popierinių juostelių. Jai taip patiko, kad nusprendė namuose pabandyti ir pati. Pradėjo nuo tūrinių papuošalų dėžučių, padėkliukų po puodeliu, velykinių pakabukų ir jau negalėjo sustoti. Paveikslus, kurie šiandien puošia bibliotekos žiemos sodą, pradėjo daryti tik prieš ketverius–penkerius metus.
„Nežinau, kaip tie paveikslai atsirado“, – sako D. Puidokienė, tvirtindama, kad nedaug kas imasi kvilingo technika kurti paveikslus, todėl, atradusi šią nišą, ji su malonumu eina šiuo keliu, kviesdama ir parodos lankytojus atrasti savy kūrybos kibirkštėlę.
Unikalūs Dianos Puidokienės kvilingo darbai Šakių viešojoje bibliotekoje bus eksponuojami iki balandžio pabaigos. D. Pavalkio nuotr.
Pristatydama savo darbus gydytoja pasakojo, kad pirmieji aštuoni jos darbai religine tematika buvo padaryti vienu įkvėpimu ir skirti mirusiai mamai. Jie akį patraukia savo natūralia medžio spalva. Iš tolo šviečia raudona flamenko šokėja. Šis paveikslas – dovana pusseserei, kuri šoka šį šokį, todėl tik pasiskolintas šiai parodai. Kituose paveiksluose – juodi moterų siluetai. Ir tik paskutinis darbas išsiskiria spalvomis.
Paklausta, kodėl jos darbuose tik moterys, kodėl nėra vyrų, Diana taip ir negalėjo atsakyti. Jos manymu, „moteris jai jau iš savęs yra labai graži“, tačiau dėl pusiausvyros jos kūryboje atstatymo nusprendė pabandyti sukurti paveikslą ir su vyro siluetu. Ir šis bandymas jau vyksta.
Darbų autorė prisipažino, kad pati paveikslų mintis – tai nėra absoliučiai jos kūryba, nes buvo kažkur nusižiūrėta idėja, pamatytas piešinys, išskyrus paskutinįjį spalvotą darbą, kuris yra „grynai autentiškas ir išgyventas nuo pradžios iki pabaigos“.
D. Pavalkio nuotr.
Viešnia pasakojo, kad kvilingas, kaip meno rūšis, atsirado XV a. Italijos ir Prancūzijos vienuolynuose. Ši technika buvo naudota įvairių religinių objektų, bažnytinių knygų dekoravimui. Siauroms popieriaus juostelėms sukti vienuoliai naudojo įskeltą paukščio plunksnos (angl. „quill“) kotą. Būtent nuo žodžio „quill“ ir kilo šio meno technikos pavadinimas.
Kvilingas, kaip aukštuomenės damų laisvalaikio praleidimo forma, ypač išpopuliarėjo XVIII a. Anglijoje. Pasak Dianos, tai buvo daugiau mados reikalas, o šiandien ši meno technika naudojama papuošalams gaminti, atvirukams, kvietimams, paveikslams ir miniatiūroms kurti, interjerui puošti. Tai užsiėmimas, reikalaujantis nepaprastai didelio kruopštumo ir kantrybės. 
D. Pavalkio nuotr.
Kaip paaiškėjo, nei vieno, nei kito viešniai netrūko nuo vaikystės. Ji nuo mažens mėgo daryti smulkius rankdarbius, piešė, siuvinėjo kryželiu. Tai buvo tikrų tikriausia meditacija, kaip ir šiandien kvilingo technika kuriami darbai. Kiekvienas paveikslas išjaustas ir labai brangus, todėl jų autorė teigė nepardavinėjanti – iki komercijos dar nepriaugo, bet daug darbų išdalina ir išdovanoja.
Kiekvieną paveikslą sukurti užtrunka skirtingai. D. Puidokienė tvirtino: jei ji nedirbtų ir prie vieno paveikslo sėdėtų nuo ryto iki vakaro, tai padarytų per du mėnesius. Tačiau šiam pomėgiui lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Kadangi ji mėgsta gamtą ir pasibuvimus lauke, tai kūrybinis procesas dar labiau išilgėja. Dėl to gydytoja leidžia sau paaukoti net idealią tvarką namuose.
D. Pavalkio nuotr.
Virginijus iš Branduoliškių:
