Praėjusią savaitę Lietuva neteko 77-erių metų poeto, rašytojo ir vertėjo Albino Bernoto. Šakių rajone gimusiam šviesuoliui atminti vasario 15 dienos popietę Viešojoje bibliotekoje buvo surengta atminimo valanda. Joje prisiminimais dalijosi mūsų krašto literatai, pedagogai, asmeniškai pažinoję Anapilin išėjusį A. Bernotą.

Nuotr. Praėjusį trečiadienį Šakių viešojoje bibliotekoje buvo prisimintas Anapilin išėjęs poetas A. Bernotas.

Vasario 14 dieną Švenčionių rajono Argirdiškės kaime, eidamas 78 – uosius metus, mirė poetas, rašytojas ir vertėjas A. Bernotas. Praėjusį trečiadienį Šakių viešojoje bibliotekoje tylos minute buvo pagerbtas A. Bernoto atminimas. Jį pažinoję amžininkai dalijosi prisiminimais apie šį kuklų  poetą ir vertėją. „Neužmiršime mes šio šviesaus mūsų krašto žmogaus. Šiandien, prieš šią atminimo valandą, turbūt ne vienas supratome: reikia numirti, kad tave atrastų iš naujo“, - kalbėjo atminimo popietės iniciatorė Lina Eringienė.

 
Šakių rajono Urvinių kaime 1934 metais kovo 21 dieną gimęs šviesuolis būtų šventęs savo 78-ąjį gimtadienį. „Deja, gimtadienio jis nesulaukė. Jo gyvenimo siūlas nutrūko, jis išėjo. Bet jis mums paliko didžiulį turtą“, - sakė bibliotekininkė, pridurdama, kad bibliotekoje šiuo metu veikia jo kūrybos paroda. Poetas debiutavo 1960 metais eilėraščių rinkiniu „Lygumos bunda“. Vėliau jis išleido poezijos rinkinius „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972), „Paglostyk žolę“ (1980), „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983), „Į šulinį užgriūvantį“ (1996), eilėraščių ir trumpų esė knygą „Pigmaliono sindromas“ (1989), autobiografinę knygą „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998). Be to, 1981 metais išėjo jo poezijos rinktinė „Vėžės“. 1984 metais jis tapo Poezijos pavasario laureatu. Biblioteka savo knygų lobynuose turi ne vieną šio poeto kūrybos egzempliorių. Viename jų  jis savo ranka mums visiems užrašė palinkėjimą.

Kraštiečiai A. Bernotą mena kaip kuklų, užsidariusį, Aukštaitijos miškuose gyvenusį ir kūrybai atsidavusį žmogų. Visą savo gyvenimą jis dirbo ramiai, kryptingai, rašė, vertė. Poeto kūryba išversta į kitas kalbas. Pasak L. Eringienės, A. Bernotas savo kūryboje niekuomet nepamiršo Suvalkijos, Zanavykijos, į kur jis visada norėjo sugrįžti.

Mokytoja Onutė Jasinskienė įsitikinusi, jog mūsų krašto jaunimas turi žinoti, kad turi tokias brangenybes, kaip rašytojai A. Bernotas ir Vytautas Rimkevičius. „Aš įsivaizduoju, jeigu šiandien literatūros mokytojai mokyklose būtų norėję tylos minute pagerbti mūsų išėjusį poetą, tai ne vieno mokinio akys būtų išverstos: o kas jis toks? Jeigu žmogus nesivelia į skandalus, jeigu jis gyvena tyliai, paprastai, jo tarsi ir nėra“, - pastebėjo mokytoja O. Jasinskienė. Ji apgailestavo, kad šiandien kūrėjui, menininkui skiriama labai mažai dėmesio. Mokytoja išreiškė viltį, kad mūsų krašto kūrėjų pagerbimas galėtų tapti gražia bibliotekos tradicija.  
Prisiminimais apie A. Bernotą dalijosi ir poetė Janina Marcinkevičienė bei lietuvių kalbos mokytoja Danutė Bulotienė. Pastaroji A. Bernotą mokė mokykloje ir jį prisimena kaip labai paklusnų ir lietuvių literatūrą mėgusį moksleivį. „A. Bernotas visada buvo mokyklos pasididžiavimas. Mokykloje prasidėjo jo pirmieji poezijos bandymai. Tiesa, jis rašydavo apie žemdirbio buitį, kuri jam labiausiai ir buvo pažįstama. Jau tada buvo aišku, kad jis kada nors išaugs didžiu poetu“, - šviesiais prisiminimais apie poetą dalijosi mokytoja. Pasak D. Bulotienės, A. Bernotas dažnai lankydavosi Griškabūdyje ir jo prisiminimai apie šio miestelio mokyklą visada buvo šilti, nuoširdūs, draugiški.