Asta GVILDIENĖ

Vasario 18 diena įsimintina Plokščių parapijiečiams – jų mylimas klebonas Antanas Urbanavičius šventė 65 metų Jubiliejų. Ta proga jį sveikino Plokščių vidurinės mokyklos bendruomenė, rajono savivaldybės vadovas Juozas Bertašius, Kubilių ir Plokščių žemės ūkio bendrovių vadovai, parapijiečiai, artimieji. Šiemet sukanka trisdešimt metų, kai jis giliai šaknimis įaugo į panemunės žemę, kunigaudamas  Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje.

Nuotr. Šiemet sukanka trisdešimt metų, kai A.Urbanavičius giliai šaknimis įaugo į panemunės žemę, kunigaudamas  Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje.

1973 metais baigęs Kauno kunigų seminariją ir vyskupo Juozo Matulaičio – Labuko įšventintas kunigu, ateinančiais metais Antanas Urbanavičius skaičiuos jau 40 – uosius kunigystės metus. Trumpai vikaru tarnavęs Marijampolės Šv.Arkangelo Mykolo, Šiaulių Šv.Jurgio, Šv.Apaštalų Petro ir Pauliaus, Raseinių Švč.Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčiose, prieš tris dešimtmečius jis buvo paskirtas klebonauti Plokščiuose. Pasak jo, darbas čia prilygsta Dievo dovanai – bažnyčia stovi ant kalno, nuo kurio atsiveria visas Nemuno pakrančių grožis. „Gal manęs neiškels į kitą parapiją, leis ir užbaigti čia savo gyvenimą, - spėliojo A.Urbanavičius. – Nors esu jau silpnos sveikatos, bet savo pareigas vykdyti dar galiu.“

 
Savo asmeninį požiūrį į kunigystę turintis dvasininkas prasitarė, kad niekada nesistengė būti tradiciniu kunigu, nuolat laužė nusistovėjusius stereotipus. „Kunigystė yra pašaukimas, o ne verslas ir ne profesija. Tai tarnavimas žmonėms, ėjimas ten, kur šaukia Dievas. Tikėjimas – pagrindinis kunigystės motyvas, - garsiai reiškė mintis dvasininkas. - Jei kunigas yra verslininkas, geriau jam kunigauti neit.“

Pasak A.Urbanavičiaus, žmonės šiandien nesiklauso, ką tu kalbi – jie stebi, ką tu darai. Todėl tarnaujant žmonėms, reikia būti jiems pavyzdžiu, reikia užsitarnauti jų pagarbą. Šiandien vis daugėjant vargingai gyvenančių žmonių, klebonas džiaugėsi, kad jo parapijiečiams už šarvojimo salę nereikia nieko mokėti. „Kas susidūrė, tas žino, kad velionio palaidojimas yra be galo brangus. Pažiūrėkit, kiek reikia mokėti už Šakių laidojimo namų paslaugas. Visi giminaičiai turi susidėti, kad išsimokėtų“, - tikino klebonas, užsitarnavęs vietinių žmonių simpatijas dėl savo geraširdiškumo ir nuoširdaus noro pagelbėti bėdoje. „Aš niekada nenustatau konkrečių mokesčių nei už Šv.Mišių aukojimą, nei už palaidojimą ar sutuokimą, nes nežinau, ar tas žmogus man gali tiek sumokėti, kiek paprašysiu, - kalbėjo klebonas. – Žmonės duoda tiek, kiek gali duoti. Čia ne verslas su iš anksto nustatytomis kainomis.“

Paklaustas apie vis silpnėjantį žmonių tikėjimą, A.Urbanavičius atviravo, kad tikrai nežino, kodėl šiandien tokie dalykai vyksta. Tačiau mano, kad jaunimui reikėtų daugiau idealizmo, kad šis nepalūžtų morališkai. „Jei žmogus palūžta morališkai – jam jau nieko nereikia, - tikino kunigas. - Jis nieko nesiekia, bažnyčioje nesilanko, šeimos nekuria. Skandina save alkoholyje ar naikina vartodamas narkotikus. Pažiūrėkite , kiek pornografijos internete, koks seksualinis gyvenimas. Jauni žmonės ieško malonumų, o ne gyvenimo prasmės. Todėl materialiniai dalykai šiandien jiems svarbesni nei dvasiniai.“

Atvykus pas kleboną, kieme mus pasitiko iš tolo akylai stebinčios kačių akys. Keletas glaudėsi prie bažnyčios durų.  Peržengus klebonijos slenkstį, sugrįžusiu šeimininku nuoširdžiai džiaugėsi didelis rainas katinas, kuris visos mūsų viešnagės metu nenustojo glaustytis aplink jį. „Jau tenka maitinti kokį dešimtį kačių, nes neturiu jėgų, nugalabyti tų mažų sutvėrimų, kuriuos katė atsiveda, - teigė ir katėmis mielai besirūpinantis dvasininkas. – Visi nori gyventi.“

Pasiteiravus apie laimingą gyvenimą, A.Urbanavičius patikino, kad jis nėra nei nelaimingas, nei labai laimingas, nes taip pat, kaip ir visi, turi daug rūpesčių. „Jei žmogus nesiprausia – tai gali numirt dėl higienos stokos susidarius infekcijai, o jei, padaręs klaidų, dvasiškai neatsinaujina - gali netekti tikėjimo, - kalbėjo klebonas. - Nereikėtų pamiršti ir stebuklingo maldos poveikio, žmogaus valios stiprinimo, nes, jei valia pažeista, žmogus prilygsta bepročiui.“

Be didelės meilės gyvūnams, kunigas prisipažino, kad labai mėgsta klausytis klasikinės muzikos. Kažkada ir pats vaikystėje mokėsi muzikavimo, baigė akordeono klasę, be to išmoko groti pianinu, nes tuo metu muzikos mokykloje tai buvo privaloma. Profesionaliu muzikantu netapo dėl klausos neturėjimo, tačiau mokydamasis seminarijoje grojo vargonais. Šiandien jis mielai kuria savo muzikines interpretacijas kadaise artimųjų padovanotu pianinu, per Šveicarijos muzikinę stotį klausosi  klasikinių kūrinių. Labiausiai jam patinka Mocartas, Bachas, Bethovenas, nes jų muzika ne tik ramina, bet ir gydo dvasią. „Jei neima miegas – per visą naktį galiu klasikinės muzikos klausytis“, - prisipažino klebonas.