Asta GVILDIENĖ

Rugpjūčio 4 dieną J.Jablonskio tėviškės sodyboje (Rygiškių kaime) pirmą kartą vyko Kauno Kyumeikan kendo mokyklos ir Patašinės laisvalaikio salės kolektyvų organizuojamas renginys „Zanavykų krašte raudona saulė“, kurio metu  buvo galima artimiau susipažinti tiek su lietuvių, tiek su japonų kultūromis: tradicijomis, papročiais, muzika, rūbais, amatais. Į jį atvyko antrasis Japonijos ambasados Lietuvoje sekretorius Takuro Mori.

Nuotr.  Svečiai iš Japonijos domėjosi japoniškais suvenyrais, tačiau labiausiai juos sužavėjo lietuviškų amatų  dirbtuvėlės.

Nors mūsų rajone pirmą kartą susipynė lietuviška ir japoniška kultūra, tačiau galima sakyti, kad tai jau antras kartas, kai šakiečiai galėjo ne tik rankomis, bet ir širdimi prisiliesti prie Tekančios saulės šalimi vadinamos Japonijos tradicijų. Pirmą kartą jos rajono gyventojus paviliojo mums neįprastų  rašmenų piešimo - kaligrafijos pamokomis, kurias šių metų pradžioje vedė Raimonda Strazdienė iš Kauno Kyumeikan kendo mokyklos.

Tarybos nario Kęstučio Smirnovo globojamas renginys „Zanavykų krašte raudona saulė“ buvo organizuojamas ne rajono centre Šakiuose, bet gamtos apsuptyje, provincijos sodyboje. Tai buvo netgi privalumas – atvyko tik tie, kas tikrai domisi ir prijaučia Japonijos kultūrai bei tradicijoms. Pirmą kartą mūsų krašte besilankantis Takuro Mori taip pat džiaugėsi, kad tokiame renginyje galėjo dalyvauti kaimo, o ne pramogų išlepinti didmiesčių gyventojai.  

 
Vienas iš organizatorių, kendo treneris Ričardas Žilaitis iš Kauno teigė, kad tie, kas susirinko į renginį, buvo sužavėti Japonijos kultūra, ypač tradicine arbatos gėrimo ceremonija. Žmonių susirinko tikrai nemažai – buvo galima priskaičiuoti arti šimto. „Todėl tai ne pirmas ir ne paskutinis toks renginys, - patikino jis. - Planuojame panašių ir ateityje, tik vis kitose rajono vietovėse.“  

Didelio žiūrovų dėmesio sulaukė tiek Nijolės Černevičienės vadovaujami Patašinės laisvalaikio salės folkloro ansamblių „Nova“ ir „Užnovietis“ lietuvių liaudies dainos ir šokiai, tiek Jošiko Inoue atliekamos tradicinės japoniškos dainos, tiek bendras žiūrovų ir folkloro kolektyvų šokis, kuriam nei vienas neliko abejingas. „Džiugu buvo matyti svečius iš Japonijos, besisukančius lietuviško šokio sūkūryje, - įspūdžiais dalijosi R.Žilaitis. – Japonai buvo dėmesingi mums, o mes buvome dėmesingi jiems.“

Tačiau labiausiai visų dėmesį prikaustė japoniška arbatos gėrimo ceremonija. Jos metu ore sklandė ypatinga nuotaika, atrodo, viską apgaubė paslaptis. Šią ceremoniją japonai perėmė iš kinų, tačiau savaip ištobulino. Arbatos gėrimo ritualas skirtas penkiems pojūčiams - skoniui, uoslei, klausai, regėjimui ir lytėjimui apvalyti. Žiūrint į tapybos ritinėlį ar gėlę - apvalomas regėjimas. Įkvepiant smilkalų - apsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinukyje, arbatos čiurlenimo pilstant - apvaloma klausa. Mėgaujantis arbata – apvalomas skonis. Liečiant arbatos ceremonijos indus - apvalomi pirštai. Taip ritualo metu apjungiamas kūnas ir dvasia, atsiranda daugiau ramybės ir aiškumo. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa ir mintis. Todėl žmogus, kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos yra griežtai draudžiamos - tai ligos ir pinigai.

Žinovai ceremoniją apibūdina kaip vieną savo prigimties ieškojimo, pažinimo per tylą, ramybę, kasdienybės grožį kelių. Tai iškilminga tylaus bendravimo ceremonija, kurią atlieka meistras. Beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą moterims leista palyginti neseniai - tik nuo XIX a. vidurio. Anksčiau tai buvo vyrų privilegija. Kai 82 metų arbatos gėrimo ceremonijos mokytoja Jamada Kimiko Sensei, pradėjusi jas daryti nuo 13 metų, ir jos mokinė R.Strazdienė demonstravo arbatos ceremoniją, patalpos buvo sausakimšos, o tie, kas netilpo į vidų, žvalgėsi pro langus. Japonų meistrės pamokas lankiusios lietuvės teigimu, visus tiesiog užbūrė pagarbus bendravimas ramioje, tylioje aplinkoje, dėkingumas priimant paruoštą gėrimą, tinkamai už jį padėkojant ir nusilenkiant. Galima sakyti, kad tai ne tik arbatos ruošimo ir gėrimo ritualas, bet ir su dzenbudizmo filosofija susijęs gyvenimo būdas, skatinantis džiaugtis kiekviena akimirka.

„Klaidinga manyti, kad arbatos ceremoniją išmano kiekvienas japonas. Tai, ko išmokau aš - tik pagrindai, - patikino R.Strazdienė. - Mokymasis yra procesas, kurį aš atlieku jau šeštus metus, o įgūdžius galima tobulinti ir visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad mano mokytoja Jamada Kimiko Sensei leido man arbatos ceremonijos mokyti kitus ir tęsti mokytojų – mokinių seką.“ Anot pašnekovės, jai susidarė įspūdis, kad japonai nelabai noriai priima mokytis užsieniečius, nors garsiai apie tai nekalba. Jie tiesiog renkasi žmones, kad šie iš japonų tradicijos nepadarytų to, ko nėra.

Visi norintieji galėjo apsilankyti kūrybinėje japoniškų suvenyrų dirbtuvėje, kur japonų agentūra „Yukari“ parodė, kaip patiems pasidaryti japoniškų papuošalų – segių į plaukus. Renginio svečiai galėjo pasižvalgyti ir po kūrybines zanavykų dirbtuves. Japonus ypač žavėjo lietuvių amatų - juostų pynėjos Margaritos Blinkienės,  kalvio Valdo Paukščio, keramikės Almos Kisneriūtės gudrybės, kepama lietuviška duona ir margablyniai. „Kiek daug visko jūs turit, kokie esate turtingi...“, - nuolat kartojo svečiai iš Japonijos, matydami mūsų gintarinius karolius, šiaudinius sodus, juostų raštus. Galbūt, iš tiesų, tai, ką turime, nevertiname, tik kai prarandame  - pradedame suprasti lietuviškų tradicijų, savo šaknų prasmę ir svarbą.