Kraštietė Irma Petraitytė-Lukšienė po studijų išvyko siekti savo svajonių svetur, į Miuncheną, kur gyvena jau beveik trylika metų. Irmą nuo pat vaikystės lydėjo menas. Gyvendama Vokietijoje ji atrado savanorystės ir bendruomenės prasmę. I. Petraitytę-Lukšienę kalbiname apie jos atsikėlimą į Miuncheną, įsitraukimo į bendruomenę istoriją ir su kaupu pateisintus lūkesčius.

 

Į Miuncheną atvykau turėdama konkretų tikslą. Pabaigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, vitražo srityje, norėjau toliau save tobulinti ir dirbti didžiausiose, naujausias technologijas turinčiose stiklo studijose Vokietijoje. Vienos iš jų – Miunchene. Būtent taip ir pradėjau: įsikūrusi Miunchene, parašiau verslo planą, išsinuomojau dailininkų ateljė, pradėjau dirbti su viena Miuncheno stiklo galerija, dalyvavau parodose, bendradarbiavau su keliomis didžiausiomis stiklo studijomis. Būtent šitame etape supratau, kad noriu rašyti disertaciją apie vitražo vystymąsi skaitmeninių technologijų įtakoje. Mano magistro darbas buvo apie unikalų Lietuvos vitražistą Konstantiną Eugenijų Šatūną – tad teoriniam darbui turėjau gerą fundamentą. Taigi, parašiau Exposé ir įstojau į doktorantūrą meno istorijos srityje Miuncheno Liudviko-Maksimiliano universitete.

Kas šiuo metu Jus sieja su Šakiais?

Šakiuose gyvena mano tėveliai. Šakiuose galiu aplankyti Meno mokyklą, kurioje mokiausi dešimt metų, sutikti mylimą meno mokyklos mokytoją Lolitą Rūgytę. Kaskart grįžusi užeinu į Šakių biblioteką, kurios laiptinėje 2006-aisiais instaliuotas mano sukurtas vitražas. Visuomet praeinu pro nostalgiją keliančią „Varpo“ mokyklą. Kadangi grįžtu vasarą, į mokyklos vidų užeiti negaliu. Pasivaikštau po miestą, įdomu stebėti pasikeitimus arba, atvirkščiai, dalykus, kurie nepasikeitę. Smagu sugrįžti, nes vis dėlto Šakiai yra miestas, kuriame formavosi mano asmenybė.


Irma Petraitytė-Lukšienė aktyviai dalyvauja baltarusių diasporos rengiamose demonstracijose, siekiančiose Baltarusijos laisvės ir demokratijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokią save įsivaizdavote prieš dešimtmetį? Ar pateisinote savo pačios lūkesčius?

Pabaigusi Vilniaus dailės akademiją planavau toliau tobulėti ir sėkmingai kurti vitražus. Taigi savo lūkesčius pateisinau su kaupu: dabar apie vitražą išmanau ir kaip dailininkė, ir kaip mokslininkė. Be to, tapau aktyvia visuomenininke, kas dar labiau praturtino mano gyvenimą ir padėjo susiformuoti vertybiniam stuburui.

Kuo Jus sužavėjo Vokietija?

Gal nuskambės juokingai, bet mano pirmas įspūdis apie Vokietiją – nuolat bandelėmis kvepiančios požeminės traukinių stotelės, nes bandelių kioskai – ant kiekvieno kampo. Pradžioje Vokietija mane žavėjo moderniomis stiklo studijomis. Dabar žavi veiklos universitetuose, žavi, žinoma, ir Alpių kalnai, ežerai. O ypač žavi visuomeniniais pagrindais dirbančių organizacijų gausa, gili savanorystės tradicija.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų dienotvarkė.

Dienos pradžia maloni, šeimoje, kuomet sūnų išleidžiu į mokyklą. Ir nuo tos minutės – darbai. Šiais metais turiu užbaigti disertaciją. Greta to universitete rengiame pranešimų ciklus, tarptautines konferencijas, kviečiame mokslininkus iš viso pasaulio, vystome įvairius kooperacijų projektus. Dėl pandemijos, žinoma, viskas persikėlė į virtualią erdvę. Daug savanoriauju. Dirbu Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininke, esu Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narė, lietuvių kultūros instituto vadovės pavaduotoja, viena iš Miuncheno lituanistinės mokyklos kuratorių, saugumo politikos asociacijos Vokietijos aukštosiose mokyklose narė. Taigi, atitinkamai visos šių organizacijų užduotys, pareigos, darbai pasiskirsto dienose, savaitėse, mėnesiuose ir metuose.

Ar tenka domėtis politika?

Taip, kadangi agresyvi kaimynė Rusija yra nerami, man labai rūpi Lietuvos saugumo politikos klausimai, žingsniai, pozicijos. Palaikau ir palaikysiu Ukrainos diasporą Vokietijoje, veikiančią dėl savo šalies saugumo. Palaikau ir aktyviai dalyvauju baltarusių diasporos rengiamose demonstracijose už jų šalies laisvę ir demokratiją, jose sakau kalbas, solidarizuojuosi su pilietine baltarusių visuomene. Dabar laukia mitingas prieš Astravo atominę elektrinę.

Turite sūnų. Ar mokote jį lietuvybės?

Turiu vienuolikos metų sūnų, kuriam lietuvių kalba ir kultūra yra kasdienybė, nors ir yra gimęs Miunchene. Jis jau šešerius metus lanko Miuncheno lituanistinę mokyklą. Kartu švenčia visas Lietuvos valstybines šventes, gieda Lietuvos himną. Sūnaus svajonė – susipažinti su prof. Vytautu Landsbergiu.

Kaip tapote Miuncheno lietuvių bendruomenės nare, pirmininke?

Kadangi esu mama, pirmiausia prisijungiau prie Miuncheno lituanistinės mokyklos, kurią lanko apie keturiasdešimt mokinukų bei savanoriškai dirba penkios mokytojos, veiklos ir pati vedžiau pamokėles vaikams. Tačiau mane labai domino ir bendruomenės veikla. Dalyvaudavau susirinkimuose dėl bendruomenės ateities net nebūdama jos nare. Pradėjau pažinti bendruomenės narius: jaunos, simpatiškos šeimos, talentingi studentai, įvairių sričių specialistai – tokie kaip operos solistai, menininkai, muzikai, inžinieriai, medikai, mokytojai, mokslininkai, kunigai. Stebėjau žmones, kurie atsidavę plušėdavo renginių metu. 2016-aisiais tapau bendruomenės nare ir mane išrinko jos pirmininke. Buvau tikra, kad Miuncheno lietuvių bendruomenė yra daug stipresnė ir turinti daug daugiau potencialo, nei kad atrodo iš šalies. Neapsirikau. Didžiuojuosi būdama tokios intelektualios ir visapusiškai stiprios bendruomenės pirmininke.

Ką veikiate bendruomenėje?

Stengiamės išsaugoti lietuvių bendruomenės „namų idėją“, sujungti bendroms veikloms aktyvius lietuvius Miunchene, stiprinti mūsų dialogą su Lietuvos visuomene, prisidėti prie abiejų šalių – Lietuvos ir Vokietijos – lygiaverčio bendradarbiavimo. Kasmet vyksta tradicinė Kalėdų šventė, Joninės, valstybinių švenčių minėjimai, tarmių vakarai, protų mūšiai, lietuviškos šv. Mišios, Baltijos šalių kino dienos. Aprimus pandemijai, rengsime vaikų stovyklą Lietuvoje. Iki pandemijos vyko susitikimai su Lietuvos savivaldybių atstovais, ministrais, politikais, kūrėjais, ambasados darbuotojais.

Kokį gyvenimo uždavinį sau keliate?

Mano svarbiausias uždavinys – stiprinti bendruomeniškumą ir pilietiškumą mūsų visuomenėje, kurti dialogus, statyti tiltus tarp kultūrų, siekti vieningumo Europoje, prisidėti prie demokratijos klestėjimo.

Kokią dalį Jūsų gyvenimo užima menas?

Kai lankiau Meno mokyklą ir studijuodama Dailės akademijoje kūriau vitražus, jaučiausi tikra menininke. Kai pradėjau rašyti disertaciją, dirbti šiuolaikinio meno muziejuje, kai pradėjau pati dėstyti meno istoriją, su studentais lankytis parodose, pasakoti jiems apie parodų idėjas, kartu analizuoti kūrinius, supratau, kiek daug apie meno pasaulį dar nežinojau. Dabar esu laiminga, sujungusi abi sritis: galiu kurti meną ir jį tyrinėti. Apibendrindama galiu pasakyti, kad pusę mano gyvenimo užima menas, o kitą pusę – visuomeninės veiklos.

Ar planuojate grįžti į Lietuvą?

Šiuo metu dėl įvairių veiklų ir atsakomybių planuojame gyventi Miunchene. Tačiau dalis Lietuvos yra mano namuose, kasdieniniuose darbuose, bendravime su žmonėmis.

Ką galėtumėte patarti jauniems žmonėms, kurie auga mažame miestelyje?

Kada mokiausi Šakių „Varpo“ mokykloje, jos direktorius gerbiamas V. Daniliauskas atėjo į mano parodos atidarymą ir padovanojo molinį arkliuką iš savo kolekcijos. Mokyklos mokytojai taip pat sveikino atidarius parodą. Toks mokinio, kaip kuriančios asmenybės, pripažinimas ir palaikymas sklido būtent iš mūsų mažo miestelio mokyklos. Taigi patarčiau vertinti ir priimti tą jaukumą, artumą ir netgi šeimyniškumą, kuris labiau įmanomas mažų miestelių mokyklose ir būreliuose. Dideli platūs vandenys tikrai dar laukia ateityje.