Ketvirtą vasarą iš eilės Verpikų kaime (Šakių sen.), ant Siesarties kranto, porai savaičių įsikuria vaikai ir jaunimas. Pasieniečių vasaros stovykloje atskleidžiami pasienio pareigūnų gyvenimo užkulisiai. Jau antra savaitė stovykloje vėl verda gyvenimas – čia jaunieji pasieniečiai per du stovyklos etapus susipažįsta su profesijos ypatybėmis, semiasi žinių ir patirties iš svečių ir stovyklos vadovų.

 

Stovyklos sumanytoja Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė prieš ketverius metus šią stovyklą įkūrė kartu su vyru Kęstučiu Kuncaičiu, kuris, beje, yra VSAT Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadas.  Dabartiniai stovyklos vadovai  2018 m.  už gerą elgesį Jaunojo pasieniečio būre­lio nariams pažadėjo žygį. Taip ir atsirado pirmoji stovykla, kurioje buvo šeši vaikai, antrais metais  buvo jau 17 vaikų, trečiais – dvi pamainos po dešimt vaikų, o šįmet čia jau yra dvi pamainos, kuriose beveik po 30 vaikų ir jaunimo, o kartu su savanoriais ir instruktoriais susirenka virš 70 žmonių. Apie Verpikuose vykstančią stovyklą mažai kas težinojo, nes pasieniečiai pasislėpę strategiškai geroje vietoje, atokiai nuo kaimų ir vietinių gyventojų. Šiais metais stovykloje 15 vaikų ir iš Šakių, Vilkaviškio, Jurbarko rajonų.  

Anot J. Kuncaitienės, stovykla vyro Kęstučio tėvų žemėje įsikūrė neatsitiktinai – čia šeima kartais atvyksta pabūti gamtos prieglobstyje, aplink yra daug žemės, teka upelis – puiki aplinka gražios gamtos ir medžių apsuptyje, atokiau nuo žmonių gyvenviečių, o svarbiausia, greta pasienio, ką žymi prie kelio Šakiai–Slavikai esantis informacinis ženklas „Pasienio ruožas“. Jauniausia stovyklos dalyvė Luknė, Jolitos ir Kęstučio dukra, kuriai vos dveji metukai, tačiau, kaip juokauja J. Kuncaitienė, ji stovykloje jau treti metai.

„Stovykla gimė iš noro pasidalinti savo ir vyro lakūno sukaupta patirtimi. Tai, ką daro pasieniečiai, žaidimo forma pateikiama vaikams. Jie turi patirti ir pajusti patys, kad būna ir šalta, ir šlapia, ir sunku, bet labai smagu viską įveikti. Tad nieko nuostabaus, jei į stovyklą kartais įlekia pažeidėjų automobilis, kurį atsiveja tikri pareigūnai, ir čia pat vyksta pažeidėjų patikrinimas ir sulaikymas. Vėliau vaikai treniruojasi situaciją pakartoti, diskutuoja“, – pasakoja vadovė J. Kuncaitienė.


Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė kartu su vyru, pilotu Kęstučiu Šakių rajone įkūrė stovyklą jauniesiems pasieniečiams. (R. Plaušinaitytės-Šerkšnienės nuotr.)

Pasieniečiai stovykloje iš tiesų viešina VSAT veiklą: pasakoja apie jos funkcijas, moko vaikus rikiuotės ir žygiavimo elementų, maskuotės paslapčių, organizuoja orientacinius žygius, imituoja budėjimus, patruliavimą, pasalas, kontrabandos sulaikymą, asmens apžiūrą bei pristatymą. Pareigūnai pasakoja apie ginklo bei specialiųjų priemonių panaudojimą. Vaikai turi galimybę išbandyti savo jėgas naktiniame žygyje, gali pasitikrinti savo taiklumą šaudydami iš pneumatinio (orinio) šautuvo, jį išardyti ir surinkti, vyksta įvairios estafetės, vaikai stengiasi įveikti baimes, pripažinti ir išgyventi savo emocijas. Stovykloje nėra patyčių, už jas griežtai baudžiama.

Pasak stovyklos sumanytojos, vaikai turi radijo ryšio stotis, žiūroną, netikrą ginklą, tad mokosi visko: šaudyti, rikiuotis, mankštintis, išgyventi lauko sąlygomis. Pareigūnė džiaugiasi, kad prie stovyklos organizavimo prisideda labai daug savanorių, noriai talkina VSAT Pagėgių rinktinės pareigūnai bei kviestiniai svečiai. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę čia viešėjęs sporto ir savigynos instruktorius, šaulys, atsargos karys, buvęs pasienietis Bronius Maslaveckas, kuris vaikams ne tik vedė mankštas ir sportinius užsiėmimus, bet ir mokė išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. Į stovyklą nuolat kviečiami įvairūs lektoriai – čia jau viešėjo ir patirtimi dalinosi buvęs Kauno tardymo izoliatoriaus vadovas Vytautas Lamauskas, kuris pasakojo apie tai, kaip nepatekti už grotų. Stovykloje lankėsi žymus fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas, kurio patirtis neišsemiama, kalbėjo apie narkotikų prevenciją ir kitom svarbiom temom. Žinoma, aviacijos paslaptimis visus ketverius metus su vaikais mielai dalinasi ir pats stovyklos vadovas K. Kuncaitis. Vaikai kartais atsisako netgi pertraukų, rodo didelį susidomėjimą.

Anot J. Kuncaitienės, stovyklos tikslas – viešinti VSAT tarnybos veiklą, skatinti tapti pareigūnais bei įgyvendinti prevenciją. Tie, kurie netaps pareigūnais, bent jau gerbs tarnaujančius, supras, kodėl tai svarbu ir reikalinga, taip pat vengs nusikalsti ir žinos apie gresiančią atsakomybę.

„Visuomenėje dažnai girdima „tu nepilnametis, tavęs nebaus“. Netiesa. Nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamas veikas vyksta labai gudriai ir paaugliai patiki, kad jiems nieko nebus. Apie tai mes ir kalbame čia, ir dalinamės bei pasakojame realias istorijas, kurios jau kažkam buvo atsitikusios, siekdami atgrasyti vaikus nuo nusikalstamų veikų“, – sako J. Kuncaitienė.

Pati stovyklos vadovė jau turi nemenką stažą vidaus reikalų sistemoje – net 20 metų dirba VSAT. Pradėjusi dirbti eiline pareigūne Mickūnų užkardoje, Jolita „paragavo“ visokio darbo. Karjeros laiptais kopė, kaip pati sako, lėtai, bet sėkmingai. Iki tol pasieniečiai neturėjo bendruomenės pareigūnų ir Jolita ja tapo pirmoji.  Jolitai teko dirbti ir Mickūnų užkardoje eiline pasieniete, ir Vilniaus oro uoste, ir Aviacijos valdyboje, taip pat šešerius metus Priešgaisrinėje tarnyboje darbavosi Bendrųjų pagalbos skambučių centre 112. Tad per tarnybos metus sukaupta įvairia patirtimi moteris jaučianti pareigą ir norą pasidalinti su kitais.

Šiandien J. Kuncaitienė labai džiaugiasi, kad jų stovyklą padeda išlaikyti ne tik vaikų tėveliai, bet ir bendruomenės, savanoriai. Stovykla egzistuoja savanoriškais pagrindais, todėl vadovai džiaugiasi, kai bendruomenės stovyklai pasiūlo pagalbą. Pavyzdžiui, Gotlybiškių bendruomenės centras šiais metais paskolino palapinę. Ji, anot stovyklos vadovės, yra labai svarbi, nes šįmet pirmi metai, kai stovyklaujant lyja, tad vaikams yra kur slėptis.

Šakių ir Jurbarko Atviri jaunimo centrai padėjo surasti stovyklai savanorių, specialias programas stovyklautojams rengia Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir Šakių visuomenės sveikatos biuro specialistai. Zimnickų iš Šakių šeima pasiūlė paramą atveždama čia batutus ir kitą jų nuo­mojamą pramogi­nę įrangą vaikams, o Šakių įmonės „Gulbelė“ darbuotojai stovyklautojams kasdien į šį atokų kampelį, nemažai atitolusį nuo kelio, kasdien atveža maisto.  

Ypatingas dėmesys stovykloje skiriamas sąmoningumui ugdyti – čia nuolat akcentuojamas Etikos kodeksas, nagrinėjamos problemų sprendimų galimybės konfliktinėse situacijose, trumpai pristatoma socialinė partnerystė bei streso valdymo būdai. Ypač didelis dėmesys skiriamas patyčių prevencijai, antidiskriminacijai bei tolerancijai, nuoširdžiam bendravimui, raginama kiekvieną nesėkmę priimti kaip galimybę tobulėti, būti pozityviems, silpnybes paversti stiprybėmis.

Stovyklos vadovė J. Kuncaitienė neslepia, kad vaikai tokiomis sąlygomis gyventi nėra pratę – jiems kartais ir maži dalykai tampa iššūkiu. Tačiau stovyklos vadovė tikisi, kad ir kitais metais galės visi susiburti, pasidalinti prisiminimais, džiaugtis tobulėjančia stovykla ir besiplečiančiu sąmoningų vaikų ir savanorių būriu. Smagu, kai yra ir rezultatai – šiais metais vienas stovyklautojas Ernestas Sakavičius, kuris dalyvavo visose keturiose stovyklose ir buvo atėjęs čia dėl „bajerio“, įstojo į pasieniečių mokyklą.