Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis paskelbė paliatyviosios pagalbos teikimo pakeitimus, pagal kuriuos nuo šių metų lapkričio 12 dienos turėjo įsigalioti įsakymas, kuriuo ligoniai teisę į nemokamas paliatyviąsias paslaugas turėtų tik du mėnesius per metus, o ne neribotą laiką, kaip iki šiol. Jei ligoniai mokėtų savomis lėšomis, lovadienis paliatyviosios priežiūros ligoninėje kainuotų 136 litus 6 centus.

Tačiau naujasis sveikatos apsaugos ministro įsakymas sukėlė didelį pasipriešinimą ir V. P. Andriukaitis jį atšaukė.

Pasak Šakių ligoninės vyr. gydytojo Algirdo Klimaičio, manoma, kad tai yra ligonių kasų ministrui pasiūlytas projektas, susijęs su privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų taupymu.

Tuo tarpu pats ministras aiškino, kad pakeitimais norėjo užkirsti kelią piknaudžiavimui, bet pripažino, kad įsakymas nesuteikia garantijos, kad sunkios būklės pacientai gautų paliatyviąją pagalbą tiek, kiek reikia. Šiuo metu darbo grupei pavesta diferencijuoti būkles ir išskirti tas, kurioms pagalba bus teikiama be apribojimų. Be abejo, daliai ligonių pagalbos laikas greičiausiai trumpės.

 

Šakių ligoninėje paliatyviosios priežiūros paslauga teikiama Palaikomo gydymo ir slaugos skyriuje, kuriam vadovauja Liucija Viltrakienė. Šiuo metu skyriuje yra dvi lovos, skirtos paliatyviajai priežiūrai teikti. Toks lovų kiekis yra įstatymiškai numatytas pagal aptarnaujamos teritorijos gyventojų skaičių. Kartais ligoninėje būna užimtos abi lovos ir jų trūksta, kartais abi laisvos. Ligoninėje yra virš 50 slaugos lovų, kurios paprastai yra užpildytos. Slaugos paslaugas be pertraukos ligoniai gali gauti keturis mėnesius.

„Du mėnesiai būtų neprotingas apribojimas paliatyviosioms paslaugoms teikti, nes esant tam tikroms būklėms ligoniams reikalinga pagalba metus ir daugiau. Niekas negarantuoja, kad vėžiu sergantys ligoniai numirs per du mėnesius, būna, žmogus mirtimi vaduojasi 2-3 metus. Labai sudėtinga situacija su pacientais, kurie yra dirbtinai ventiliuojami, nes patys kvėpuoti nesugeba: atjungus kvėpavimo aparatą jie numirtų. Ką tokiu atveju daryti? Į gatvę juk žmogaus neišmesi. Kur dėti tokį sunkų ligonį jo artimiesiems?“- klausė vyr. gydytojo pavaduotoja D. Bagdonienė, pripažindama, kad tai labai sudėtingi klausimai, kuriuos įstatymo rengėjai turėtų išspręsti.

Paliatyviosios priežiūros idėja gimė Anglijoje. Iškeltas tikslas ne visiškai išgydyti, nes to neįmanoma padaryti, tačiau kiek galima apsiausti dėmesiu, globa, sumažinti kančias, palengvinti simptomus. Konsultuojami ir paciento šeimos nariai, kuriais pasirūpinama ir po jo mirties. Užsienyje dirba didelė komanda, kurią sudaro medikai, dvasininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, Vengrijoje – netgi šuo. Lietuvoje iki šio modelio įgyvendinimo dar toli, kol kas čia apsiribojama pačiam pacientui teikiama pagalba.

Vyresnioji slaugos administratorė Elona Kanapkienė neslepia, kad darbas ilgalaikės slaugos arba paliatyviosios pagalbos profilyje nelengvas, o teigiamų emocijų čia patiriama tikrai nedaug, todėl ne kiekvienas gali kasdien dirbti su nepagydomais ligoniais. „Rusijoje buvo pastebėtas atvejis, kad tarp šios srities darbuotojų atsirado didelis savižudžių skaičius. Tuomet buvo imtasi tirti šio darbo specifiką ir nustatyta, kad paliatyviosios pagalbos profilyje negali dirbti žmonės, kurie turi polinkį depresijai. Jie nesusitvarko su savimi, nekalbant apie pagalbą kitam.

Lietuvoje buvo atlikti tyrimai, tarp kurių sveikatos priežiūros darbuotojų yra daugiausiai savižudybių, Nustatyta, kad daugiausiai savižudybių yra tarp paliatyviosios pagalbos ir greitosios pagalbos profilių specialistų. „Taigi suprantama, kad darbas yra tikrai nelengvas. Norėdamas jį dirbti, turi būti stiprus, psichiškai stabilus, mokėti atsiriboti nuo neigiamų emocijų, susitvarkyti su jomis, kad nepabirtum pats. Ir, aišku, mylėti darbą. Čia kaip ir visur kitur, kur bedirbtum – banke, ofise, mokykloje. Jei darbo nemylėsi – būsi blogas specialistas, tokių kartais mes sutinkame apsilankę įvairiose įstaigose“, - kalbėjo E. Kanapkienė.

E. Kanapkienė  neslepia, kad dirbant su sunkiais ligoniais, ypač slaugos srityje kartais tenka būti ir griežtesniam paties paciento labui. „Liepi pačiam valgyti, judėti, kartais pacientas nenori, tačiau būni griežtas, nenusileidi, nes nuo to priklauso jo sveikatos būklė ateityje, ypač tai aktualu ligoniams po insulto, kuriems dėl pažeistų smegenų sutrinka judėjimo funkcijos. Tačiau būtent judinant galūnes, bandant pačiam valgyti galima pasiekti labai gerų rezultatų, greičiau atsistatoma. Pacientas po kiek laiko pats džiaugiasi, matai, kad jau akys šviečia. Lengviausia būti „gera sesele“ ir sakyti: „Gerai, gulėkit gulėkit, aš jums viską paduosiu“. Bet tai yra meškos paslauga ir kenkimas pacientui. Tiesa, kartais tenka susidurti su itin piktais pacientais ir jų artimaisiais, kuomet nuleidi rankas“,-pasakojo E. Kanapkienė.

Kalbėdama apie pacientų artimuosius, E. Kanapkienė teigia, kad ne visi jie pakankamai rūpinasi ligoniais. „Smagu, kai galime bendradarbiaujant su šeimos nariais slaugyti jų artimuosius, tuomet ir rezultatai būna geresni. Bendravimo džiaugsmas veikia taip pat, kaip ir vaistai, kartais net geriau. Tačiau būna ir taip, kad reikia nuolat skambinti, priminti, kad ateitų, nes jau baigiasi gulėjimo laikas. Kartais socialinei darbuotojai organizuoti parvykimą į namus ar į globos namus, nes nuosavuose niekas nelaukia“,- teigė E. Kanapkienė.

Pasak specialistės yra ir gražių pavyzdžių, nes ir dabar skyriuje tėvą lanko jauna moteris, kuri labai juo rūpinasi, nors ir turi savo šeimą. „Tendencija yra tokia, kad šiuolaikiniai vaikai vis mažiau skiria dėmesio tėvams. Be abejonės, tai lemia užsienio mada atiduoti tėvus į globos įstaigas. Galbūt dėl to nereikėtų smerkti, gal ir patys tėvai kažką savo laiku praleido, todėl ir meilė negrįžta, ne visi turi sąlygas, tikrai dėl to nereikia atsisakyti darbo, bet pareigą reikėtų atlikti“,- svarstė E. Kanapkienė.