Mokytojas Antanas Burkšaitis skaičiuoja 44 mokykloje dirbtus metus. Per tuos metus daug patirta, išmokta, suprasta. Užtarnautas autoritetas tarp kolegų ir mokinių. Mokytojo parengti mokiniai varžydavosi su prestižinių mokyklų auklėtiniais respublikinėse informacinių technologijų olimpiadose ir skindavo prizines vietas. Tačiau šiais mokslo metais mokytojas karjerą nusprendė baigti ar bent jau pristabdyti.

A. Burkšaitis sako, kol kas apie ateities planus negalvojantis, tiesiog mėgaująsis poilsiu. Tačiau prisipažįsta, kad dar tebesapnuoja mokyklą. Juk negali 44 metų taip greitai išmesti iš sąmonės ir pasąmonės.

„Kai jaunas žiūrėdavau į tuos, kurie išeina iš mokyklos, negalvojau, kad viskas taip baisiai greitai baigsis. Galvodavau, kad šviesos greitis didžiausias – laiko tėkmė greitesnė...“ – mąsto mokytojas. Apsisprendimą išeiti iš mokyklos, anot jo, paskatino suvokimas, kad reikia pagalvoti apie save, savo sveikatą, galbūt reikia užleisti vietą jaunesniems, kurie ateitų su naujais tikslais, nauju požiūriu. Tiesa, jauni žmonės į mokyklą dirbti nelabai veržiasi, nes iš arti mato, kokia sudėtinga mokytojo profesija.

Jam pačiam išlikti mokykloje ir nepabėgti nuo tokio nelengvo darbo padėjo tai, kad turėjo stiprų pažinimo instinktą, ir nuolatinį stengimąsi tobulėti.

Fizikos mokytojo išsilavinimą turinčio A. Burkšaičio karjeroje informacinės technologijos taip pat atsirado iš noro paįvairinti savo darbą. Juk „dėstomas dalykas bėgant metams tarsi nusinešioja. Žinoma, jo ribose galima daug ką keisti, prisigalvoti naujovių, tačiau man pasitaikė proga, kad prasidėjo informacinių technologijų bumas“, – pasakoja mokytojas.


Nuo jaunystės aktyviai sportavusiam Antanui Burkšaičiui dviratis ir šiandien neatskiriama laisvalaikio dalis. D. Pavalkio nuotr.

Pirmaisiais metais, kai reikėjo mokykloje dėstyti informatiką, norinčių nebuvo – viena savaitinė pamoka, nežinomas, naujas dalykas, todėl „primetė“ jauniausiam.

„Taip patekau į tą srovę net ne savo noru, – šypsosi A. Burkšaitis, – paskui pačiam teko studijuoti, prasidėjo labai ilgas kelias.“

Mokytojas pasakoja, kad iš pradžių teko dirbti tik su vadovėliais, tik teoriškai, nes jokių kompiuterių nebuvo. Toks dėstymas pačiam atrodė neįdomus, todėl sugalvojo paprašyti žemės ūkio bendrovės paramos kompiuterio įsigijimui. Gavęs paramą, iš bičiulio mokytojo Vidmanto Ambrazo nupirko pirmąjį stalinį, buitinį kompiuterį, kuris jungėsi prie televizoriaus.

Pradėjus nuo primityvios technikos, toliau laukė labai dideli pasikeitimai, nes technologijos tobulėjo, o pačiam buvo be galo įdomu jas išbandyti. Pradžioje labai pravertė mokytojo V. Ambrazo patarimai, bet reikėjo ir pačiam įdėti nemažai pastangų.

Pamažu atsirado įdirbis, o tada pasiekimai ir įvertinimas. Laimėta Rostropovičiaus premija, ji teikiama tiems mokytojams, kurių mokiniai penkerius metus iš eilės laimi respublikinėse olimpiadose. Kaimiškos mokyklos mokytojui tai pasiekti labai sunku. Anot A. Burkšaičio, prie jo sėkmės prisidėjo mokinių – sūnaus Ado ir Sauliaus Kazoko – laimėjimai. Už puikų mokinių paruošimą olimpiadoms 2010 m. A. Burkšaičiui suteiktas Metų mokytojo vardas. Įvertinant mokytojo pasiekimus Lukšių gimnazijoje buvo rengiama respublikinė informacinių technologijų olimpiada. Tačiau pats pedagogas laimėjimų nesureikšmina. Svarbiausia – pats procesas, nes kad darbas nebūtų nuobodus, reikia nuolat ieškoti naujovių, tada ir mokiniams bus įdomu.

Naujovių alkis ragino mokytoją visada būti tarsi vienu žingsniu priekyje – kiti dar tik pradėdavo mokytis kad ir naują programavimo kalbą, o jis jau būdavo ją įsisavinęs. Ir prašydavo direktorės būrelio, kad galėtų naujoves perteikti mokiniams. Taip atsirado ir astronomijos etapas. Dangaus stebėjimui reikalingą elektroninį teleskopą mokytojas nusipirko už savo tris atlyginimus.

A. Burkšaitis prisimena, kad jo karjeroje buvo laikas, kai bijodavo pirmadienių. Tai pirmieji darbo metai, kurie, anot mokytojo, buvo visiška katastrofa. Mat tuomet jaunas pedagogas bandė sekti savo mokytojų pavyzdžiu ir taikyti autoritarinį principą, kuris jam visiškai netiko ir nepatiko. Reikėjo pasitikėti savimi ir atrasti savo bendravimo su mokiniais būdą. Vėliau ir pats mokinius skatindavo pasitikėti savimi.

„Olimpiada – tai pasitikrinimas, kaip tau sekasi, – sakydavęs mokiniams, – vieni važiuoja, kad laimėtų, o kiti važiuoja, kad pasižiūrėtų, kaip tai daroma.“


Juk kaimo mokyklos mokiniams teko varžytis su stipriai motyvuotais Vilniaus licėjaus ar KTU gimnazijos rinktiniais mokiniais. Kaip pastebi mokytojas, ne visą laiką pavyksta laimėti net labiausiai dirbant. Kaip ir sunku rasti mokinių, kurie turėtų tas tris auksines savybes – būtų darbštūs, gabūs ir motyvuoti. Juk vaikams įdomūs kompiuteriniai žaidimai, bet ne rimtas darbas.

A. Burkšaitis sako, kad toli gražu ne kiekvienas mokinys susidomėdavo programavimu, kurio paslapčių jis mokydavo dažniausiai po pamokų – neformalaus ugdymo būrelyje. Į jį priimdavo visus norinčius, tiek gerai besimokančius, tiek ir visai nesimokančius. Daliai pasirodydavo neįdomu, nuobodu, jie išeidavo. Bet jeigu kuris iš tų prasčiau besimokančių susidomi, užsidega, toks gali pasiekti labai daug.

„Bet pirmiausia reikia sutvarkyti galvą“, – ir juokais, ir rimtai kalba mokytojas, – kad mokinys suprastų, jog dirbti turi pats. Jeigu dirbs mokytojas – nebus naudos, mokytojo darbas – skirti užduotis, nei per sudėtingas, nei per lengvas, ir stebėti, kaip mokiniui sekasi jas atlikti. Kol mokinys neišmoko vienos temos, naujos su juo nepradedu, nors kiti jau toli priekyje. Kiekvienam mokiniui mintyse kuriu atskirą programą. Negarsėju metodikom, bet manau, kad su mokiniu reikia susitarti, kad eitume ta pačia kryptimi.“

Kelti mokinių motyvaciją padeda ir „išvedimas į pasaulį“ – reikia būtinai nuvažiuoti į miestus, apžiūrėti darbo vietas, pasikviesti buvusius mokinius pasidalinti patirtimi.

Perprasti mokinius A. Burkšaičiui padėjo ir asmeninė patirtis. Mokytojas pasakoja, kad pats ilgą laiką buvo blogas mokinys. Tik baigus 10 klasę jį apėmė paniška baimė, nes suvokė, kad fizinio darbo dirbti nemėgsta, o lengvesnį darbą galėtų pasiekti tik mokydamasis. Nusprendė išmokti, ką praleidęs, per vasarą uoliai studijavo fizikos ir matematikos vadovėlius nuo pat žemiausių klasių. Baigiamojoje 11 klasėje pasivijo klasės draugus, o netrukus ir pralenkė, spręsdavo uždavinius visai klasei.

„Ta patirtis, nesimokymas man padėjo suprasti mokinius, aš žinojau, kodėl mokinys taip elgiasi, kaip su juo susikalbėti. Žinojau, kad blogas pažymys ir manęs visai neveikė“, – prisimena A. Burkšaitis. Ir studijuojant institute visko pasitaikė. Iš pradžių pagal mokymosi rezultatus būdavo pirmasis iš visų trijų grupių studentų, tačiau leisdavo sau nenueiti į paskaitas, mokydavosi tik tuos dalykus, kurie patikdavo, kurie nepatikdavo, visai nesimokydavo. Nenuėjo laikyti ir paskutinio egzamino, todėl buvo išbrauktas iš studentų sąrašų. Tik grįžęs po tarnybos armijoje ir pradėjęs dirbti Plokščiuose, per savaitę išsilaikė valstybinius egzaminus. Ir informacinių technologijų formaliai nestudijavo – viską išmoko pats.

Po ilgų darbo valandų mokykloje atsigauti padėdavo šeimos palaikymas, todėl A. Burkšaitis pirmiausia jaučiasi dėkingas žmonai Stasei, su kuria užaugino du vaikus – sūnų Adą ir dukrą Simą. Be to, visada pagelbėdavo aktyvi sportinė veikla. Nuo jaunystės užsiiminėjo triatlonu, kurį sudaro plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo rungtys. Bėgdavo krosą, kartu su broliu slidinėdavo. Poreikis sportuoti išliko iki šiol. Taip pat daug skaitydavo, ypač mėgo klasikinę, filosofinę literatūrą.

„Jaunam reikia skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti, kad susiformuotų mąstymas, pasaulėjauta, supratimas viso to, kas tave supa, kad suprastum kitus, turėtum empatijos. Tas padės išgyventi ateityje, priimti teisingus sprendimus.“

Galbūt ir pauzė,  neseniai atsiradusi gyvenime, buvo ženklas iš aukščiau.

„Gyvenimas mus moko, bet jeigu žmogus sugadintas, tai jį sunku pakeisti. Ir pamokų reikia daug. Aš jau nepajėgiu pasikeisti“, – mąsto A. Burkšaitis, tačiau pripažįsta, kad dabar gyvena kitaip – ramiau, be skubėjimo, be panikos, lėkimo kaip anksčiau. Lieka laiko filmams, spektakliams, važinėjimui dviračiu ar 9 km pasivaikščiojimams. Anot jo, nėra taip baisu išėjus į pensiją.

„Tai, kas anksčiau atrodė svarbu, galvoji, gal nereikėjo tiek daug, gal kitur reikėjo daugiau... Aš už daug ką džiaugiuosi ir daug dėl ko gailiuosi. Bet, matyt, taip reikėjo, kitaip negalėjau. Aš toks buvau, taip buvo. Dabar galvoju, jeigu sveikatos yra, visa kita galima prisidėti, planai savaime atsiranda“, – sako A. Burkšaitis.

Živilė Rinkevičienė