„Viskas, užtenka, daugiau niekada!“ – štai tokios mintys prieš daugiau nei dešimtmetį sukosi Vytauto Didžiojo universiteto diplomą atsiėmusios gelgaudiškietės mokytojos Vilmos Sluoksnaitienės galvoje. Prisiminus tuometines nuotaikas ir sau išsakytus pažadus, Vilmos veidą papuošia ironiškas šypsnis, mat taip jau susiklostė, kad šiandien ji ir vėl gali vadintis studente. Moteris juokauja, kad, sudėjus visus mokymuisi skirtus metus, jau būtų galima pretenduoti į mokslo daktarės vardą, tačiau užsisėdėti vietoje neleidžia ne tik nuolatinis noras tobulėti, bet ir širdies balsas, šįkart ją atvedęs į priešmokyklinio ir pradinio ugdymo kvalifikaciją suteiksiančias studijas.

Gelgaudiškio pagrindinėje mokykloje tikybą dėstanti ir raštininkės pareigas einanti V. Sluoksnaitienė tikina, jog prieš 30 metų, paliekant tos pačios Gelgaudiškio mokyklos suolą ir žengiant į suaugusiųjų pasaulį, nešmėstelėjo net menkiausia mintis, kad vieną dieną ji čia sugrįš. Nors moteris neabejoja, jog pedagogo profesija yra tikrų tikriausias pašaukimas, tačiau jis Vilmą aplankė kiek vėliau, mat po vidurinės baigimo ji mokslus tęsė Jonavoje, kur įgijo sekretorės specialybę. Tiesa, čia  įgytas žinias moteris panaudojo po ilgos pertraukos – įsukęs šeimyninis gyvenimas, motinystė nuo sekretorės karjeros Vilmą atitraukė, tačiau netikėtai atvėrė visai kitas galimybes.  

„Turėjau draugę, kuri ruošėsi būti tikybos mokytoja. Anuomet Marijampolėje vykdavo mėnesio laiko paruošiamieji kursai, o kadangi dvasiniai dalykai mane visuomet traukė, nusprendžiau ir aš juos lankyti. Tačiau tik dėl savęs, dėl įdomumo, jokio plano dirbti mokykloje nebuvo. Po trumpųjų kursų užsirašiau į ilguosius – per penkerius metus baigiau aukštesniąją katechečių mokyklą Kaune. Gavosi taip, kad čia besimokydama pradėjau dirbti tikybos mokytoja Gelgaudiškio mokykloje, vėliau įsidarbinau ir raštininke, tad iš stalčiaus teko išsitraukti sekretorės specialybę patvirtinantį popierėlį“, – pasakoja V. Sluoksnaitienė.

Moteris teigia, jog sugrįžimas į senąją mokyklą virto nemenku išbandymu – buvę mokytojai staiga tapo kolegomis, o ir pirmosios klasės pasitaikė išdykusios. Visgi įsivažiuoti padėjo šilta atmosfera,  patirties turinčių bendradarbių palaikymas ir patarimai, o visų svarbiausia – greitai atrasta bendra kalba su moksleiviais.

„Kai tik pradėjau dirbti, man teko mokyti aštuntas klases. Mano kabinetukas buvo mažas, vaikus ratu susodindavau. Kartą vienas vaikinukas nusimovė sportbatį ir sviedė jį. Jis, matyt, galvojo, kad aš šauksiu, pulsiu į isteriją. Bet aš labai ramiai paprašiau, kad jis tą sportbatį apsiautų, ir toliau vedžiau pamoką. Susitikus po penkerių metų, kai tie vaikai jau buvo baigę mokyklą, jie šį epizodą prisiminė ir tikino, jog tuomet mano reakcija sukėlė didžiulę nuostabą, jie nesuprato, kodėl jo neapšaukiau, pas pavaduotoją nenuvedžiau, ir užtikrino, kad tuomet tapau jų mylimiausia mokytoja. Tad su vaikais visą laiką gerai sutariau gal dėl to, kad tikyba yra lengvas dalykas, bet, manau, kad ir žmogiškasis faktorius labai svarbus“, – su šypsena pirmąsias patirtis prisimena pašnekovė.

Sėkmingai einant pedagogės keliu, tuomet jau vyr. mokytojai V. Sluoksnaitienei gyvenimas pamėtėjo dar vieną iššūkį. Pasigirdus kalboms, jog be universitetinio išsilavinimo nebebus galima tęsti karjeros, moteris nieko nelaukdama nutarė studijuoti – pasirinko Religijos mokslo ir krikščioniškosios pedagogikos studijų programą Vytauto Didžiojo universitete. Ketveri metai neakivaizdinių studijų, pasak Vilmos, atnešė neįkainojamos patirties, praplėtė akiratį, padėjo įsigilinti į tikėjimo tiesas, supažindino su psichologijos mokslu, kurio žinios itin pravertė praktikoje.

„Vieneri metai sekretorės-mašinistės moksluose, penkeri – katechečių aukštesniojoje mokykloje, ketveri universitete. Baigusi jį, sau prisižadėjau, kad daugiau niekada, užteks tų mokslų, belieka tik dirbti. Tačiau, jei viskas gerai, 2024 m. sąrašą papildys ir pusantrų metų trukmės studijos VDU Švietimo akademijoje, jos skirtos persikvalifikuoti norintiems pedagogams. Sudėjus turime beveik 12 metų, per tiek laiko būtų galima mokslų daktaro laipsnį įgyti!“ – juokiasi moteris.

Taigi, posakis „niekada nesakyk niekada“ Vilmos atveju pasitvirtino su kaupu. Neseniai paskutinį pirmojo studijų semestro egzaminą išlaikiusi kraštietė džiaugiasi ir puikiais rezultatais, ir ilgametės patirties vis dar nenuslopintu jauduliuku. Anot pašnekovės, naujosios studijos puikiai suderinamos su darbu, nes prie mokslų paplušėti reikia tik penktadienį ir šeštadienį nuotoliniu būdu vykstančių paskaitų metu. Tiesa, tuomet darbuotis tenka keturias arba aštuonias valandas, tačiau, kaip tikina pašnekovė, tai vienas malonumas – sūnus jau užaugintas, pečių nebeslegia buities darbai, tad visą dėmesį galima skirti studijoms.

„Dirbame gana intensyviai, studijose didžiausias dėmesys kreipiamas į naująsias mokyklines programas, mokoma pagal jas dirbti, ugdomos kompetencijos. Ten išties puiki atmosfera – nemaža dalis kursiokų labai jauni žmonės, įdomu išklausyti jų patirtis, padiskutuoti apie problemas, kurios, pasirodo, visose ugdymo įstaigose yra labai panašios. Nuo paskutinių mano studijų praėjo beveik 15 metų, dalykai keičiasi, o svarbiausia – keičiasi vaikai, tad gauti naujų žinių, patirties, atnaujinti savo požiūrį į ugdymą tikrai pravartu“, – mintis dėsto V. Sluoksnaitienė.

Paklausta, kas ją pastūmėjo vėl grįžti į akademinę erdvę, Vilma sako, jog iš dalies prie to prisidėjo ir praktiniai sumetimai – mokinių mokykloje mažėja, tikybos mokytojų krūvis nedidelis, tad moteris nusprendė, jog reikia praplėsti savo galimybes, o pradinių klasių mokytojos kėdė pasirodė tinkamiausias variantas. Anot pašnekovės, nors iš pirmo žvilgsnio studijos atrodo gana rimtas ir bauginantis reikalas, tačiau suabejoti savo sprendimu neleido širdies balsas, diktavęs, jog einama gera kryptimi.

„Mane veda Dievulis, o jis veikia per širdį, tad aš jos klausau. Žmonės, kurie vadovaujasi širdimi, pasiekia daugiau. Tad ir šįkart paklausiau jos, nors ir nežinau, kas bus toliau, kaip seksis dirbti“, – šypsosi moteris.

Dar vienas ženklas, jog sprendimas buvo išties teisingas, pasirodė jau pradėjus studijuoti – rugsėjo pabaigoje Šakių rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo numatoma galimybė padengti 50 proc. studijų kainos pedagogikos profesinėse, persikvalifikavimo ar pedagogikos krypties bakalauro studijų programose studijuojantiems asmenims, jei ateityje numatomas šių specialistų trūkumas.  

„Didžiausias nustebimas buvo kompensacija! Apie planus studijuoti buvau užsiminusi direktorei, susidėliojom patogiai tvarkaraštį ir vieną dieną ji man atsiuntė nuorodą savivaldybės tarybos sprendimo. Paskaičiau tą aprašą, galvojau, ai, gal nesikreipsiu. Bet direktorė paskatino, tai ir užpildžiau paraišką. Didžiausia staigmena buvo, kai gavau žinią, jog viskas tvarkoje, kompensacija bus skiriama. Už ją turėsiu trejus metus atidirbti mokykloje, bet man ši sąlyga nekelia jokių rūpesčių, nes vienaip ar kitaip čia dirbu“, – džiaugiasi mokytoja.

Pasak Šakių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Dariaus Aštrausko, šiuo metu, be V. Sluoksnaitienės, persikvalifikuoja dar du rajono pedagogai, tačiau jie studijuoja valstybės finansuojamose studijų vietose, tad į savivaldybę dėl dalinio studijų kainos padengimo nesikreipė. D. Aštrausko teigimu, tokiomis priemonėmis stengiamasi išspręsti pedagogų trūkumo klausimą, kuris ateityje bus itin opus.

„Galvojame apie mokytojų poreikį rajone, todėl darome visus žygius, kad palengvintume kelią žmogui, kad jis nebijotų atsisėsti į tą mokytojo kėdę. Savivaldybė, norėdama pritraukti jaunus specialistus, šiems įstojus į mokamą studijų vietą gali padengti 50 proc. jų kainos, lygiai tas pats ir su persikvalifikuoti norinčiais asmenimis. Be to, neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu, turime įvairių minčių – bandysime kalbėtis su karjeros specialistais, gal situacija po truputį gerės. Bet, aišku, esminis dalykas vis tiek yra žmogaus noras, apsisprendimas“, – sako Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas.

Agnė Kereišiūtė