Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.

 

Išties, dar neprasidėjo net adventas, o didžiuosiuose miestuose jau žiebiamos žaliaskarės, prekybos centruose jau kuris laikas skamba kalėdinė muzika, žybsi girliandos. Bus, kas sakys, jog gražu, bent švieselės nuskaidrina niūrią kasdienybę, tokių entuziastų turiu ir savo artimųjų rate, bet pastaruoju metu mane tas skubėjimas erzina. Tikrai nenuvertinu šventėms besiruošiančių indėlio, gražių darbų ir sumanymų, apie kuriuos mūsų laikraštyje šįkart ne viena publikacija, bet aš ne apie tai.

 

Nori nenori pradedi justi įtampą, kad ir tu kažko nesuspėjai, nepadarei, o privalai, nes reikia. Tarsi girdi užnugaryje „tik tak, tik tak“. Juk visas pasaulis skuba ir lekia. „Aš jau susipirkus visas dovanas, tu dar nepradėjai ruoštis?“ – klausia manęs viena pažįstama, priversdama atsikvošėti, kad aš dar net minčių apie tai neturiu, ką jau kalbėti apie jų realizavimą. Aš dar tik apie advento vainiką svarstau, kurį tradiciškai gaminu kone paskutinę dieną.

Juk prieš šventes reikia pasirūpinti dovanomis, papuošimais, kepiniais ir visais kitais savaime suprantamais dalykais. Kaip viską suspėti, kai darbas darbą veja, gyvename it voverės rate, o išsaugoti tikrumą tampa vis sudėtingiau. O kur dar visi pašaliniai dirgikliai! Minty turiu visas krizes, emigrantus, kovidus, chaosą, įtampas, žmonių susipriešinimus, nusivylimus, kai dažnas gerklę kitam nori perkąsti. Tiek daug negatyvo aplink turbūt senokai bebuvo.

Bet šventės ateis, laukiam to, ar ne. Dovanosime apgalvotas, o gal tik paskubomis nupirktas dovanas, šypsosimės vienas kitam, kaip kasmet, linkėsime geresnių metų, bet kiek išties tuose linkėjimuose bus tikrumo, o ne nuovargio ir minčių, kad greičiau viskas baigtųsi ir išauštų pošventinė ramybės diena...

Žinoma, tai požiūris, žmogaus vertybės ir sugebėjimas tinkamai susidėlioti prioritetus, bet kartais dėliok nedėliojęs...

Darbas laikraštyje irgi toks, kad reikia gyventi gerokai į priekį. Ir kalbu ne apie numerio ar dviejų planavimą į priekį, bet ir šventinį laikotarpį, kai jau nuspręsta, kam skirsime savo šventinę nominaciją, jau dabar reikia atrinkinėti svarbiausius besibaigiančių metų įvykius, o dar taip norėtųsi pagyventi tik šia diena. Bet ne, gyvenimas verčia bėgti, skubėti ir neatsilikti. Ir taip gyvena dažnas. Nes dabar toks laikas, nes dažnas kitaip jau ir nemokame.

Visgi sekmadienį prasideda adventas – rimties ir dvasinio apsivalymo metas. Taip norėtųsi, kad šalis ir pasaulis apsivalytų nuo to purvo, kuriame murkdomės. Bet kažkodėl netikiu, kad staiga išauš šviesenis rytojus. Kaip sakė vienas žymiausių poetų Henrikas Radauskas, pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Deja... O ir žmonės nesikeičia (apie retas išimtis nekalbu), keičiasi tik jų kaukės. Tad jeigu galėčiau rinktis, pasirinkčiau nubusti po švenčių, bet negaliu, tad bent kažkiek pagyvenkime dar šia diena ir nebėkime per gyvenimą strimgalviais. Sekmadienį – adventas.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 88 (9298)