Sekmadienį Kūčios, dalysimės kalėdaičiu, o pirmadienį švęsime kūdikėlio Jėzaus gimimą. Tad naudodamasi proga norėčiau palinkėti nepaskęsti paviršutiniškose, blizgučiuose ir dovanose apkamšytose Kalėdose, kuriose vis mažiau tikrosios dvasios ir Dievo.

 

Rodos, ne itin šventiškai skamba parašyti pirmieji žodžiai, bet pastaraisiais metais kaip niekad įsitikinau, jog ne tik kasdienybėje, bet ir švenčių metu be kaukių ir apsimetinėjimo mes nelabai mokame gyventi. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje, mumyse tiek daug netikrumo! Gal taip saugome save, gal norime atrodyti geresni nei esame, norime įtikti, patikti, prisitaikyti, tačiau ar esame sąžiningi prieš save?

 

Prieš šventes tai dar labiau išryškėja, nes net nepatinkantiems, nemėgstamiems linkime gražių dalykų, apkabiname, spaudžiame ranką, bet ką iš tikrųjų galvojame? Ar tikrai per Kalėdas turime būti geresni nei esame? Atminty išnyra draugės pasakyta frazė, kad kada noriu, tada ir Kalėdos, tad norėtųsi, kad Kalėdos būtų ne konkretus laikas, Kalėdomis galime gyventi kasdien – kai branginame ir vertiname, ką turime, esame dėkingi ir neapsimetinėjame. Bet, rodos, taip ir neišmokome vertinti laisvės, taikaus dangaus, greta esančių artimųjų... Arba susimąstome ir įvertiname, kai netenkame. Įdomi ta žmogaus prigimtis.

Susimąstyti apie netikrumą ir kaukes privertė ir pamokslo metu Šakių bažnyčioje vikaro Tautvydo Kapcevičiaus išsakyta mintis, kad net išpažinties žmonės neretai eina tam nepasiruošę, ne iki galo atviri ir su kaukėmis, tad jeigu jau negalime būti atviri akistatoje prieš Dievą, tai norėti atvirumo kasdienybėje, manau, būtų mažų mažiausiai naivu. Tiesa, dvasininkas svarstė, gal žmonės tai daro nesąmoningai, o tiesiog iš nežinojimo, nemokėjimo. Nežinau, bet iš tikrųjų daugybę dalykų darome tiesiog todėl, kad reikia, kad turime, kad užsidėtume dar vieną check.

Ypač šventėms artėjant save užstatome ant greitaeigių bėgių, kur pasirinkimas vienas – bėgti. Tad ir lekiame, skubame, planuojame, perkame, o kai jau pasiekiame finišą, nelabai ir turime noro džiaugtis ir jaustis laimingi. Ne socialiniams tinklams, ne kitiems ir ne prieš kitus, bet vėlgi gręžiuosi į mus pačius, į save.

Norą būti mylimi, suprasti, išgirsti ir reikalingi galbūt net nesąmoningai užkaišome blizgučiais ir paviršutiniškais, nereikšmingais dalykais, nes juk taip paprasčiau. Kartais tiesiog paprasčiau plaukti pasroviui ir apsimesti, nes nusiėmus kaukę tave gali įskaudinti, sužeisti, nesuprasti. Paprasčiau per Kalėdas dovanoti dovanas ir taip kompensuoti visų metų dėmesio stygių, tarsi atiduoti skolą už tai, ko nepadarėme. Bet ar čia tikroji prasmė?

Gal ir banaliai pasakysiu, bet norėtųsi mažiau netikrumo ir veidmainystės – santykiuose, valdžioje, pasaulyje. Nežinau, kiek tai įmanoma, nes pasaulis vis labiau išprotėja, kai jau nebeaišku, tai ko gi reikia, kad jaustumėmės laiminti. Akivaizdu ir tai, kad nors Kalėdos yra kūdikėlio Jėzaus gimimas, bet Dievo mūsų Kalėdose vis mažiau. Kodėl? Nežinau. Ko gero, ne taip dėliojame prioritetus.

Tad visiems skaitytojams noriu palinkėti taikos su savimi ir pasauliu. O tas pasaulis visoks – ir skausmingas, ir kupinas ašarų, nesantaikos, skurdo. Jame telpa ir lūkesčiai, ir džiaugsmas, ir atradimai bei praradimai. Žinot, parašiusi šį žodį prisiminiau tą dvejų metų gyvybės langelyje paliktą mergytę. Kokios jai bus šios Kalėdos? Tačiau noriu tikėti, kad tikrosios Kalėdos yra tai, kad ji liko gyva...

Lai ateinantys metai atneša daugiau tikrumo, santaikos ir žmogiškumo ir lai tai pasilieka.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 96 (9501)

2023 m. gruodžio 22 d.