2021-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Dažnas galbūt jau perbėgame per praėjusias dienas ir apmąstome, kokie metai buvo, ką jie atnešė, ko išmokė ar ką iš mūsų atėmė.

Sakyčiau, jog metai buvo sunkūs. Bet ir įdomūs, toliau keičiantys mūsų mąstymą, mokantys gyventi kitaip. Jei pernai buvo daugybė nežinios, baimės ir daug pirmų kartų dėl naujo ir nepažįstamo priešo – kovido – tai šiemet mes jau drąsesni, išmokę dirbti per nuotolį, įpratę kvėpuoti per kaukes ir vis labiau prisitaikantys prie visą pasaulį keičiančių dalykų.

 

Dažnas labiau pradėjome vertinti gyvus susitikimus, pokalbius. Suprantame, kad tai didžiulė vertybė, nes niekada nežinai, kiek ilgai savo artimuosius galėsime turėti greta. Kaip viename iš savo pamokslų kalbėjo Gelgaudiškio parapijos klebonas Arvydas Liepa, ar dažnas iš mūsų patikėtume, kad mums liko gyventi trys dienos? Greičiausiai ne, tad ir skubame, bėgame, lekiame, neskaičiuodami laiko, negailėdami savęs, o Aukščiausiasis kartais ima ir staiga nutraukia tą gyvenimo siūlą. Ir supurto, priverčia susimąstyti, kad ta būtis tokia trapi ir laikina.

Rajonui, sakyčiau, tai buvo ir netekčių metai –išėjo stiprūs, savo kraštą puoselėję vyrai. Netekome ilgamečio rajono vadovo Juozo Bertašiaus, tarybos nario Vilhelm Haase, ūkininko Antano Matijošaičio, prieš šventes Amžinybė pasikvietė ir Kubilių ŽŪB bendrovės vadovą Alvydą Miliūną. Ir tai tik keletas pavardžių.

Žinoma, į darbus, veiklas jungiasi nauji žmonės, vyksta kaita. Šiais metais atsinaujino Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, naujus vadovus gavo net kelios seniūnijos, prie Šakių kultūros centro vairo taip pat stojo kitas žmogus. Kultūros sektorius išties seniai laukia pokyčių, bet ir nepuola su jais sutikti, tad numatyta pertvarka, panašu, laukia geresnių laikų.

Su sunkumais, išbandymais, nes daug nežinomybės dėl rytojaus, kovoja ir švietimas, šiais metais uždaryti keturi skyriai, išlikti savarankiška įstaiga siekia Sintautų mokykla. Nuolatiniuose iššūkiuose gyvena ir ūkis, verslas...

Tačiau ne iššūkiai baisu, baisu, kaip mes susipriešinome, kokie pagiežingi tapome. Žinoma, pavargome. Metai sunkūs. Bet jeigu pernai demonstruodami vienybę tiesėme pagalbos ranką medikams, tai šiemet už kitokią nuomonę galime nurašyti, pažeminti, sutrypti, paniekinti. Kiekvienas kovotojas ar basakojis turi savo tiesą. Tik savo. Nenorime paklusti reikalavimams, maištaujame, net imame šaudyti vieni į kitus. O kur žmogus žmogui žmogus?

Socialiniai tinklai įvairiausiems nuomonės formuotojams tapo ypač svarbia platforma. Gaila, kad neretai turinys kursto neapykantą, diskriminuoja ar net skatina smurtauti. Bet pasisakyti, reikštis, kaip sakoma, nuo bačkos, gali kas tik panorėjęs.

Visgi ant slenksčio Kalėdos, tad nesinori tik kartoti, kaip sunku ir negerai. Dažnas savaip išgyvename ir tvarkomės tiek su globaliais, tiek su savais rūpesčiais. Norisi padėkoti ir ištarti nuoširdų ačiū visiems, buvusiems šiais metais drauge. Ačiū skaitytojams, ačiū mūsų straipsnių herojams. Vieni keikė, kad apie juos rašėme, kiti džiaugėsi ir dėkojo. Vieni kritikavo, kiti vertino. Vieni per mus stengėsi pasiekti tiesą, kalbėti apie neteisybę, skaudulius, kiti atmetinėjo skambučius, atsisakė bendrauti ar nedavė komentarų. Tačiau ačiū visiems. Stengėmės būti operatyvūs, objektyvūs, informatyvūs. Nebūtinai patogūs. Norėjome ir norime jus supažindinti su tuo, kuo gyvena rajonas, kas jame vyksta. Stengėmės ieškoti įvairių kampų, įdomių žmonių, pozityvių, įkvepiančių istorijų, bet kartu gilinomės į aktualijas. Beldėme į užvertas duris. Galbūt ne viskas pavyko, tačiau drauge su jumis būsime ir ateinančiais metais, skelbsime, rašysime, stebinsime.

Ačiū negausiai „Draugo“ komandai. Mūsų nedaug, bet kiekvienas savaip svarbus. Svarbus kaip žmogus, darbuotojas, dažnai dirbantis po darbo valandų, rašantis tada, kada reikia, nebūtinai, kada norisi. Ačiū neetatiniams pagalbininkams. Be žmonių, laikraščio nebūtų. Svarbus kiekvienas – rašantis, skaitantis, fotografuojantis ar net kritikuojantis. Ačiū buvusiems, galbūt būsiantiems drauge.

Būkime pakantesni, geresni, tolerantiškesni. Būkime drauge, nes drauge visuomet galima daugiau.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 95 (9305)