Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.
Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.
Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, tik Tėvas.“ (Mk 13, 24–32)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip suprasti šio sekmadienio Evangelijoje skambančius Jėzaus žodžius: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus“ (Mk 13, 24–25)? Nejaugi ir Viešpats dabar ims mus gąsdinti katastrofomis? Tačiau galiausiai iš jo lūpų išgirstame užtikrinimą: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mk 13, 31).
Tai labai svarbi žinia mums, kurie gyvenime dažnai turime priimti svarbius sprendimus. Į ką turėtume investuoti savo gyvenimą? Kuo turime remtis? Tuo, kas laikina? Ar Viešpaties žodžiais, kurie išlieka amžinai?
Akivaizdu, kad visada turime vadovautis tuo, ką sako Viešpats. Tačiau tai nėra lengva, mus labai traukia tai, kas patenka į mūsų pojūčių sritį, kas suteikia tiesioginį pasitenkinimą, o Viešpaties žodžiai reikalauja kantrybės. Esame gundomi įsitverti to, ką matome ir liečiame, kas mums atrodo saugu, tačiau iš tiesų nesuteikia tikrumo.
Šiandien Viešpats mums sako, kad dangus ir žemė praeis, o jo žodžiai nepraeis. Šiandien mums skamba jo kvietimas nesistatyti namų ant smėlio. Kai statome namus, visada turime pradėti nuo tvirtų pamatų. Tik paikas gali tvirtinti, kad tvirti pamatai tėra pinigų švaistymas, nes juk jie yra po žeme, jų nesimato.
Kas yra tvirta mūsų gyvenime ir kas nesibaigs? Šv. Paulius mums sako, kad „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Kas daro gera, tas investuoja į amžinybę. Kai matome žmogų, kuris yra kantrus, maloningas, nepavydus, nesididžiuoja, neišpuiksta, nesielgia netinkamai, neieško savo naudos (plg. 1 Kor 13, 4–6), suprantame, kad tai žmogus, kuris kuria dangų žemėje. Galbūt jis nebus matomas ir nepadarys karjeros, bet tai, ką jis daro, nebus prarasta. Gėris niekada nežūva, išlieka amžinai.
Į ką investuojame? Kuo grindžiame savo gyvenimą? Dalykais, kurie praeina, – pinigais, sėkme, išvaizda, gera savijauta? Gal esame prisirišę prie žemiškų dalykų, tarsi turėtume čia gyventi amžinai? Šio pasaulio tikrovė praeis, liks tik meilė. Grįsti savo gyvenimą Dievo žodžiu reiškia ne pabėgti nuo istorijos, bet pasinerti į žemiškąją tikrovę, kad ji turėtų tvirtą pamatą, kad meilė ją perkeistų ir pažymėtų amžinybės ženklu, Dievo ženklu.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
