Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje:
Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1–6)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Evangelistas Lukas pasakojime apie dykumą įterpia to meto istorinį kontekstą. Jis mini didžiąsias to meto asmenybes: imperatorių Tiberijų, valdytoją Poncijų Pilotą, karalių Erodą ir kitus politinius lyderius, paskui pamini ir religinius lyderius – Jeruzalės šventyklos vyriausiuosius kunigus. Po to jis skelbia: „Pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje“ (Lk 3, 2).
Būtų galima tikėtis, kad evangelistas praneš, jog Dievo žodis buvo skirtas vienam iš ką tik išvardytų didžiųjų žmonių. Bet ne. Evangelijos eilutėse slypi subtili ironija – iš viršutinių aukštų, kur gyvena valdžios žmonės, staiga persikeliame į dykumą, pas nepažįstamą ir vienišą žmogų.
Dievas stebina, jo pasirinkimai yra netikėti: jie neatitinka žmogiškųjų lūkesčių, nesiderina su galia ir didybe, kurias žmogus paprastai sieja su Dievu. Viešpats labiau mėgsta mažumą ir nuolankumą. Panašiai būna ir žmonių bei tautų gyvenime: netrūksta akimirkų, kai atrodo, kad atsidūrėme dykumoje. Tačiau kaip tada Viešpats pas mus ateina su artumo, atjautos ir švelnumo kupinais žodžiais.
Atsiversti reiškia neklausyti tų, kurie užgniaužia viltį, tų, kurie kartoja, kad gyvenime niekas niekada nepasikeis. Atsiversti reiškia netikėti, kad esame pasmerkti nugrimzti į vidutiniškumo smėlį, reiškia nepabūgti vidinių vaiduoklių, kurie pasirodo ypač išmėginimų metu ir gąsdina, sakydami, kad mums nepavyks, kad viskas klostosi ne taip, kad siekti šventumo – ne mūsų jėgoms. Tačiau taip nėra, nes su mumis yra Dievas.
Prašykime malonės tikėti, kad su Dievu viskas gali pasikeisti, kad jis gydo mūsų baimes, mūsų žaizdas, dykumas paverčia vandens šaltiniais. Prašykime vilties malonės, nes viltis atgaivina tikėjimą ir įžiebia meilę.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
