Anomis dienomis Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė.
Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“ Kai Viešpats pamatė, kad Mozė pasuko pažiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo.“ Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą. O Viešpats tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi.
„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus,’ – ir jie manęs klaus: ‘Koks yra jo vardas?’ – ką aš jiems pasakysiu?“
Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė: – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus’.“
Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams:
‘Viešpats, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus’. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.“ (Iš 3, 1–8a. 13–15)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
„Aš esu, kuris esu“: šis Dievo pareiškimas yra asmeniško Dievo vardo Jahveh ištaka. Hebraiškas žodis jahveh yra veiksmažodžio hajah – lietuviškai būti vienaskaitos trečiasis asmuo: jis yra. Taigi vardas Jahveh – Jahvė reiškia Jis Yra. Kalbėdamas apie save, pats Dievas vartoja pirmąjį vienaskaitos asmenį, t. y. Aš Esu.
Vardas Jahvė nepabrėžia amžinosios Dievo būties, bet rodo į Dievo įėjimą ir artumą istorijos įvykiuose. Taigi galėtume sakyti, kad vardas Jahvė apreiškia Dievą, kurio vardas yra: Aš Esu [įvykiuose dėl jūsų].
Septuaginta – Senojo Testamento vertimas iš hebrajų kalbos į graikų kalbą, atliktas 3–2 a. pr. Kr. – ji vertė žodžiu Kyrios, o Vulgata – Senojo Testamento vertimas iš hebrajų kalbos į lotynų kalbą, atliktas 4–5 a. po Kr. – žodžiu Dominus – abu žodžiai reiškia Viešpats.
Pagal rabinų tradiciją, vardas Jahvė netariamas iš pagarbos. Spėjama, iki pirmosios šventyklos sugriovimo (586 m. pr. Kr.) vardas buvo tariamas, nustota apie 3 a. pr. Kr. Jį pradėta keisti hebrajišku žodžiu Adonai (Viešpats). Todėl būtų gerai, jei krikščionys iš pagarbos tvariam ryšiui su judaizmu irgi netartų Jahvė, bet verstų ir tartų žodžiu Viešpats.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
