Anomis dienomis, atsikėlęs anksti rytą, Mozė pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens lentelėmis, kaip jam Viešpats buvo įsakęs.
Viešpats nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „Viešpats“. Ir Viešpats praėjo prieš jį, tardamas: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės.“
Mozė tuojau pat nusilenkė lig žemės ir pagarbino. Jis tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, teeina Viešpats su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą.“ (Iš 34, 4b–6. 8–9)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šis tekstas iš Išėjimo knygos aprašo antrosios Sandoros atnaujinimą. Tai įvyksta po to, kai Mozė, pamatęs lėbaujančią ir auksinį veršį garbinančią tautą, sudaužė pirmąsias akmens lenteles, kuriose buvo įrašyti Dešimt Dievo įsakymų (Iš 32, 19).
Tai vienas giliausių Senojo Testamento apreiškimų apie Dievo prigimtį. Dievas gelbsti ne todėl, kad žmonės to verti, bet todėl, kad toks yra jo vardas – gailestingas, maloningas, ištikimas. Sinajaus kalnas tampa vieta, kur žmonija pirmą kartą išgirsta žinią, kuri ant Golgotos kalno bus galutinai ir visuotinai įgyvendinta.
Jei Dievo meilė yra galutinė tikrovė, vadinasi, blogis, kad ir koks milžiniškas jis atrodytų – karai, neteisybė, kančia – neturi amžinybės statuso. Blogis yra panašus į audrą: ji gali būti niokojanti, bet tai tik įvykis laike, o Dievo gailestingumas yra pati būtis. Žinojimas, kad „paskutinis žodis“ priklauso ne smurtui, o Gerumui, neleidžia pulti į neviltį, kuri dažniausiai kyla iš jausmo, jog blogis laimėjo galutinai.
Matant didelį blogį, kyla natūralus impulsas pykti ir teisti – tapti „kietasprandžiu“ kito atžvilgiu. Tikėjimas nenugalima meile leidžia perimti Mozės vaidmenį: užuot reikalavus sunaikinti blogą žmogų, galime melstis už jo atsivertimą. Jei tikime, kad Dievas niekada nepasiduoda dėl nė vienos sielos, mes taip pat galime rasti kantrybės žiūrėti į nusidėjėlį kaip į „sergantįjį“, kuris dar neatrado savęs kaip Dievo vaiko. Tai nereiškia pritarimo blogiui, bet reiškia atsisakymą nekęsti.
Susidūrus su pasaulio neteisybe, dažnai kyla „šventas pyktis“ ir greitų rezultatų troškimas. Tačiau Dievo „lėtumas pykti“ mus moko, kad tikri pokyčiai reikalauja laiko. Kantrybė čia nėra pasyvumas. Tai pasitikėjimas, kad Dievas veikia giliau, nei siekia mūsų žvilgsnis. Tai leidžia mums daryti mažus gerus darbus be jausmo, kad privalome vieni patys išgelbėti pasaulį čia ir dabar.
Viltis, kad visi esame Dievo paveldas, naikina ribą tarp „mūsų gerųjų“ ir „jų blogųjų“. Susidurdami su blogiu, suprantame, kad esame toje pačioje valtyje su visa sužeista kūrinija. Tai suteikia jėgų ištverti sunkumus, nes žinome, kad kančia nėra beprasmė bausmė, o dalis bendro, nors ir skausmingo, kelio į galutinį išgijimą.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
