Anuo metu vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Evangelistas Matas savo pasakojimo pabaigoje aprašo vienuolikos mokinių susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi ant kalno Galilėjoje. Šioje stebėtinai glaustoje ištraukoje keturis kartus nuskamba žodis „visi“: visa valdžia, visų tautų žmonės, laikytis visko ir per visas dienas.
Šie keturi „visi“ brėžia Dievo meilės visuotinumą. Matas, pagal profesiją buvo muitininkas, čia tarsi pateikia „visuotinę inventorizaciją“. Jis suskaičiuoja viską: autoritetą, žmones, taisykles ir laiką, nepalikdamas jokių likučių. Jei bent vieną iš šių elementų išimtume, krikščioniška viltis sugriūtų: be „visos valdžios“ Dievas būtų bejėgis gelbėti, be „visų tautų“ – šališkas, be „visko laikymosi“ – paviršutiniškas, o be „visų dienų“ – laikinas.
Tačiau čia kyla esminis klausimas: ar meilė gali būti tikra, jei nėra galimybės pasakyti „ne“? Jei išganymas yra garantuotas visiems, ar tai netampa savotiška dieviška prievarta?
Šv. Grigalius Nysietis teigė, kad Dievo šviesa yra tokia akivaizdi ir traukianti, jog pamatęs ją pilnumoje nė vienas žmogus savo noru nesirinktų tamsos. Tai panašu į pasirinkimą tarp kvėpavimo ir dusimo – mes renkamės kvėpuoti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Blogis galiausiai „išseks“, nes jis neturi savarankiškos būties, o Dievo šviesa užpildys visą erdvę.
Jei priimtume šią radikalią mintį, kad išganymas yra be ribų, kam tuomet eiti, krikštyti ir mokyti?
Atsakymas slypi siuntimo motyve. Mokiniai siunčiami ne „ištraukti žmonių iš pragaro“, o pranešti jiems džiugią naujieną: jūs jau esate mylimi ir priimti. Mokinystė tampa ne sąlyga išganymui gauti, o būdu pradėti gyventi „dangaus ritmu“ jau dabar. Tai kvietimas į pilnatvę, o ne baimės padiktuotas bėgimas nuo bausmės.
Psichologija moko, kad baimės būsenoje žmogaus smegenys veikia išgyvenimo režimu: „kovok arba bėk“. Tokioje būsenoje mes esame egocentriški ir įsitempę. Tik jausdamasis saugus ir besąlygiškai mylimas žmogus gali atsiverti, tapti empatiškas ir kūrybingas. Todėl Jėzaus raginimas „padaryti mokiniais“ yra ne kareivių verbavimas, o pakvietimas į saugią erdvę, kurioje galima nusiimti kaukę.
Nuoširdus gerumas neįmanomas be visiškos vidinės laisvės. Kol už nugaros stovi „bausmės šešėlis“, bet koks geras darbas gali slėpti savanaudiškumą. Kai žmogus žino, kad jo galutinis likimas yra saugus, jis nustoja „prekiauti“ su Dievu. Geras darbas tampa tikslu savaime: padedi kitam ne todėl, kad bijai pragaro, o todėl, kad matai poreikį ir tavo širdis atsiliepia.
Žiūrint į Jėzaus žodžius „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“, baimės kontekste tai skamba kaip instrukcijų rinkinys su gresiančiomis sankcijomis. Tačiau laisvės kontekste tai – meno gyventi pamokos. Jėzus moko, kaip gyventi pilnavertiškai, nes jis nori mus matyti laimingus, o ne todėl, kad jam reikėtų mūsų aklo paklusnumo.
Visuomenės struktūros – teisė, švietimas, net kai kurios religinės formos – dažnai laikosi prielaidos, kad žmogų reikia „suvaldyti“. Baimė sulaiko nuo nusikaltimo, bet ji niekada neįkvepia dorybei. Žmogus, kuris nevagia tik todėl, kad bijo kalėjimo, nėra sąžiningas – jis tiesiog atsargus.
Visuotinio išganymo viltis istoriškai dažnai būdavo nustumiama į paraštes, nes ji nepatogi tiems, kurie nori palaikyti baime besiremiančią tvarką. Jėzus siunčia mokinius ne „uždėti taisyklių“, o „mokyti laikytis“ (gr. térein – saugoti, puoselėti). Tai labiau primena sodininko, o ne kalėjimo prižiūrėtojo darbą. Sodininkas negali priversti augalų augti – jis tik kuria jiems palankią aplinką.
Galbūt mes, kaip visuomenė, dar nesame subrendę visiškai laisvei. Tačiau asmeniniame lygmenyje veikti be baimės yra vienintelis kelias į tikrąją žmogaus dvasios evoliuciją.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Samanta iš Sintautų:
