Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.
Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ (Jn 20, 19–22)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Mūsų tikėjimo centras ir vilties šerdis yra Kristaus prisikėlimas. Šis slėpinys stebina – žmogumi tapęs Dievo Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų.
Tačiau, jei atidžiai skaitome Evangeliją, mus stebina ir Kristaus prisikėlimo aplinkybės bei būdas, kuriuo jis nusprendė tai padaryti.
Iš tiesų, Jėzaus prisikėlimas – tai ne triumfas, ne kerštas ar atpildas tiems, kurie jį nukankino, bet nuostabus liudijimas, kaip meilė gali pakilti po didelio pralaimėjimo ir tęsti savo nesustabdomą kelionę.
Kai mes atsikeliame po traumos, kurią sukėlė kiti, dažnai pirmoji reakcija yra pyktis, noras priversti, kad mums nusikaltusieji sumokėtų už tai, ką patyrėme.
Prisikėlęs Jėzus nejaučia jokio poreikio įrodyti ar patvirtinti savo pranašumą. Jis paprasčiausiai pasirodo savo bičiuliams mokiniams.
Ir tai jis daro labai diskretiškai. Jo vienintelis troškimas – vėl būti bendrystėje su jais, padėti jiems įveikti kaltės jausmą.
Tai labai gerai matome Paskutinės vakarienės menėje, kur Viešpats pasirodė apaštalams, užsidariusiems iš baimės. Jis kreipiasi į juos paprastu kasdieniu pasisveikinimu: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).
Po pasisveikinimo seka neįprastas gestas: Jėzus parodo savo rankas ir šoną su kančios ženklais. Galėtų atrodyti, kad tai priekaištas tiems, kurie dramatiškomis valandomis jo išsižadėjo ir paliko.
Tačiau Viešpats nepriekaištauja. Jo meilė nežemina. Jis parodo savo žaizdas kaip atleidimo įrodymą. Jis sako, kad prisikėlimas nėra praeities ištrynimas, bet jos perkeitimas.
Po to Viešpats pakartoja: „Ramybė jums!“ ir priduria: „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šiais žodžiais jis suteikia apaštalams užduotį būti pasaulyje susitaikinimo įrankiais.
Ramybės linkėjimu ir žaizdų parodymu Jėzus tarsi nori pasakyti: kas gi gali skelbti gailestingą Tėvo veidą, jei ne jūs, kurie patyrėte nesėkmę ir gavote atleidimą.
Jėzus suteikia mokiniams Šventąją Dvasią – tą Dvasią, kuri kančios valandą stiprino jo meilę ir klusnumą Tėvui.
Nuo tos akimirkos apaštalai jau negali neskelbti to, ką matė ir girdėjo: Dievas atleidžia, pakelia suklupusį, grąžina pasitikėjimą.
Tai yra Bažnyčios misijos esmė. Ne valdyti, bet skelbti džiaugsmą visiems žmonėms, kurie yra mylimi netgi tada, kai nėra to nusipelnę.
Tai yra jėga, kuri sukūrė ir išaugino krikščionių bendruomenę, susidedančią iš žmonių, kuriems buvo sugrąžinta gyvybė, kad galėtų ją dovanoti kitiems.
Tegul Dvasios dvelksmas ir mus padaro šios ramybės ir meilės, stipresnės už bet kokią nesėkmę, liudytojais.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Artūras iš Šakių:
