Broliai ir seserys!
Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo. Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
Bet ne taip yra su dovana, kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei. (Rom 5, 12–15)
Apaštalas Paulius šiame tekste iš Laiško romiečiams kalba apie „paveldėtą“ situaciją. Čia ne juridinis kaltės perdavimas, bet egzistencinė tikrovė – kiekvienas žmogus gimsta pasaulyje, kuriame mirtis, susvetimėjimas ir nuodėmė jau yra duotybė. Niekas nepradeda gyvenimo „tuščioje vietoje“. Paulius aprašo būties sužeidimą, tam tikrą vidinį skilimą, kurį simbolizuoja Adomo įvaizdis. Jei nuodėmė ir mirtis „prasiskverbė į visus“, vadinasi, mes visi dalijamės trapumo ir laikinumo patirtimi.
Tačiau Pauliaus meta iššūkį šiai pesimistinei nuostatai. Jis nepasilieka prie diagnozės. Jis sako: dovana nėra tokia kaip kaltė. Ji yra daugiau. Tekste vartojamas žodis eperisseusen, tai veiksmažodis, reiškiantis „būti pertekliuje“, „viršyti ribas“, čia verčiamas kaip „su kaupu atiteko“.
Taip pat žodžiai „dar labiau“ (gr. pollo mallon) rodo, kad Kristaus malonė nėra tiesiog atsvara nuodėmei – ji yra nepalyginamai galingesnė. Tad būtų nelogiška teigti, kad Adomo nuopuolis buvo sėkmingesnis už Kristaus atstatymą. Jei mirtis pasiglemžė visus, o malonė išgelbsti tik dalį, tuomet nuodėmė būtų stipresnė už Dievą. Paulius tvirtina priešingai: Dievo dovana „su kaupu atiteko daugybei“.
Tekste vartojama sąvoka „daugybė“ (gr. hoi polloi) biblinėje egzegezėje suprantama ne kaip „kai kurie“, o kaip „visi“ (hebrajiškame kontekste reiškiantis visumą). Rašoma: „Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis...“ – čia akivaizdu, kad „daugelis“ reiškia visą žmoniją, nes visi miršta. Toliau sakoma: „...Dievo malonė... su kaupu atiteko daugybei“. Jei pirmoje sakinio dalyje „daugelis“ reiškia visus be išimties, tai ir antroje dalyje tas pats žodis privalo apimti tą pačią visumą.
Jei nuodėmė buvo tikrai visuotinė, o malonė ją dar pranoksta – ar malonė gali būti mažiau visuotinė nei pati nuodėmė? Adomas vadinamas „Būsimojo provaizdžiu“. Vadinasi, Adomo įtaka žmonijai buvo tik šešėlis to, ką padarys Kristus. Jei šešėlis – nuodėmė – palietė kiekvieno žmogaus sielą, tai tikrovė – Kristus – negali palikti nė vieno žmogaus užribyje.
Kiekvienas žmogus turi savo Adomo akimirkų – sprendimų, kurių gailisi; žodžių, kurie suskaldė santykius; pasirinkimų, kurie atvedė į aklavietę. Paulius nesako, kad to nebuvo. Jis sako – tai nėra pabaiga. Dovana yra galingesnė nei kaltė. Tai reiškia, kad prie kiekvienos gyvenimo aklavietės yra ir kita pusė, kuri yra „dar labiau“ tikresnė nei mūsų laikinos klaidos.
Beje, malonė nėra užpelnoma. Ji yra dovana. Paulius vartoja šį žodį neatsitiktinai. Dovana yra tai, ko negalima užsidirbti, ko negalima prarasti dėl nepakankamai ilgos maldos ar per retai lankomos bažnyčios. Ji tiesiog yra. Tai gali būti sunkiausia vieta – ypač tiems iš mūsų, kurie pripratę pelnyti dangų sunkiu darbu.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
