Anomis dienomis Elijas atėjo prie Dievo kalno Horebo ir, įlindęs į olą, joje praleido naktį.
Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“
Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje.
Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime.
Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje.
O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. (1 Kar 19, 9a. 11–13a)
Dievas ateina tyliai ir nepastebimai, gerbdamas mūsų laisvę. Tad gali nutikti, kad jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užpildžiusių mūsų protą ir širdį.
Todėl būtina nusiteikti atidžiai įsiklausyti į jo žodį ir į savo paties gyvenimą, būti dėmesingiems mūsų kasdienybės smulkmenoms, mokytis skaityti įvykius tikėjimo akimis, likti atviriems Dvasios netikėtumams.
Tokia nuostata šiandien darosi vis sunkesnė, nes esame panirę į triukšmingą visuomenę, karštligišką dirgiklių ir informacijos apstybę, ženklinančią mūsų dienas.
Nuolat prisijungę prie naujienų srautų ir socialinių tinklų, šokinėdami iš vienos virtualios erdvės į kitą, mes vos bepajuntame, ką reiškia tiesiog tylėti: net trumpiausią laukimo akimirką skubame užpildyti telefono ekranu.
Išorinį triukšmą, kurio kartais taip kupini mūsų miestai ir gyvenamieji kvartalai, dažnai lydi vidinis išsibarstymas bei sumaištis.
Tai neleidžia stabtelėti, pajusti tylos skonio, blaiviai apmąstyti savo gyvenimo įvykių ir, pasitikint Dievo planu, juos prasmingai įvertinti.
Tačiau, kaip žinome, Dievo Karalystė ateina be triukšmo ir nepatraukdama dėmesio – ji yra mumyse (Lk 17, 20–21), ten, kur nutyla išorinis ūžesys.
Jos ženklus atpažinti galime tik tada, kai, kaip pranašas Elijas, mokame įžengti į savo dvasios gelmę, leisdami jai atsiverti vos girdimam švelnaus dieviškojo dvelksmo šnabždesiui.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
